Išsiskyrėte o trauka liko, jautiesi įkalintas kad negali paleisti kito žmogaus...
Kai negali pamiršti vieno žmogaus, trauka begalinė net po vieno ar kelių susitikimų, jautiesi tarsi esate surakinti grandinėmis...
Jei skaitote šį straipsnį – palikite prašau atsiliepimą.
Tegul tai bus mūsų energetiniai mainai – aš dalinuosi iš širdies, o jūsų žodis grąžina atgal šilumą
Dėkoju ! 🌿
Jei tai apie tave – ir tau atrodo, kad niekaip nepavyksta paleisti vieno žmogaus – šis tekstas tau. Praėjo dienos, savaitės, gal metai, bet jis (ar ji) vis dar gyvena tavo mintyse. Tarsi meilė plėšytų širdį. Atsikėlęs(-usi) ryte – pirmas vaizdas tavo galvoje – jo akys, ar mintys apie jį. O eidamas(-a) miegoti, širdis vis dar jaučia jį (ją), o mintys vėl grįžta pas tą patį žmogų. Tarsi tarp jūsų būtų buvusi ne diena, ne savaitės ar mėnesiai – o šimtas metų bendros istorijos.
Trauka – gili ir nepaaiškinama. Tai nėra paprastas ilgesys. Tai vidinis šauksmas, tarsi tavo pačio dalis būtų likusi tame žmoguje. Tarsi tavo siela ieškotų kelio atgal pas save per jį. Kartais net graužia širdį, sielą. Galvoje sukasi klausimas: kodėl negaliu jo (jos) pamiršti? Kodėl taip traukia, nors būti kartu neįmanoma? Jausmas kad niekada nepamirši...
Kas tai? Karminiai ryšiai, sielos sutartis, veidrodis
Tu sutikai ne šiaip žmogų. Tu sutikai karminį partnerį. Dažnai tokie santykiai ateina ne tam, kad juos „turėtum“, o tam, kad pabustum. Jis ar ji pasirodė tavo gyvenime kaip veidrodis, o kad parodytų tavo vidinę kelionę.
Per jį tu pajutai save. Todėl trauka tokia stipri. Todėl pasijutai tarsi grįžęs(-usi) namo – nes šalia jo atsivėrė tavo gilesni sluoksniai. Tavo siela nubudo. Jis tėra raktas. Sielos kontraktas, padėjęs tau pabusti.
Dažnai tai nutinka tada, kai ilgą laiką žengei vieniša(-s) širdimi gyvenimo keliu. Kai šalia tavęs nebuvo nieko, kas galėtų išklausyti, padėti, patarti. Buvai ten, kur tavęs niekas nesuprato – tik kažko reikalavo. O jis atėjo laiku ir vietoje – „ištraukti“ tavo žaizdų. Šis žmogus atėjo tau parodyti tavo skausmą, kurio ilgai nepripažinai. Gal buvai įsisukęs(-usi) į aukos ar gelbėtojo vaidmenį. Buvai visiems viskuo – o sau niekuo. O tada atėjo jis ar ji: gražus(-i), švelnus(-i), atrodė tikras ir tyras – ir visam laikui... Kai jis (ji) išėjo, tu pajutai – grandines. Tu nubudai. Gal po griūties, po sunkaus įvykio. Bet tai buvo pabudimas.
Kodėl jis? Kodėl dabar?
Kai siela nubunda, prasideda sąmoningumo kelias. Tu buvai savo dugne. Bet nebuvo kas tau pašviestų tavo vidinių žaizdų. Tavo širdis ieškojo tiesos, tikrumo, meilės be kaukių. O tada atėjo jis ar ji.
Jis tapo tavo augimo katalizatoriumi. Kai pažiūri į jį, matai savo baimes, ilgesį, savo vaikystės žaizdas. Matai, kaip ilgai ieškojai savęs kituose. Matai, kiek daug norėjai išgelbėti, pakeisti – ir jame pamatęs(-i) save... supranti, kad visa tai buvo apie tave. Kaltės skausmas, manipuliacijos, priekaištai, išdavystės – viskas, ką matei jame, buvo tau apie tave. Jis tiesiog apšvietė tavo vidų. Nes – „kas viduje, tas ir išorėje“. "Veidrodžio dėsnis".
Veidrodis – gydantis ir aštrus
Šie santykiai – kaip veidrodis. Ne rožėmis klotas, bet tikslus. Kai jis atsitraukia – tu griūni. Kai artėja – tu bijai. Kad netiksi, kad nepriims, kad vėl skaudės kaip tada skaudėjo. Tai ne stabilumas, tai – dvasinis augimas. Jis tave moko: kaip sugrįžti į save. Kaip atsisakyti priklausomybės nuo kito žmogaus jausmų. Kaip išmokti stovėti savo centre. Gyventi sau ir dėl savęs. Gyventi taip, tarytum šis pasaulis – tau ir dėl tavęs.
Tavo darbas – ne keisti jį ar ją, ne laukti jo ar jos, o gydyti save. Žiūrėdamas(-a) į jį, klausk savęs: kur aš palikau save? Kur save išdaviau, žeminau, menkinau? Ko vis dar ieškau kituose žmonėse? Kur noriu būti pamatytas(-a), įvertintas(-a), apkabintas(-a), išgirstas(-a), priimtas(-a)?
Kaip paleisti tą, kurio negali paleisti?
Paleidimas prasideda ne nuo to žmogaus atsitraukimo, o nuo tavo sprendimo būti su savimi. Leidimo sau būti savimi. Leidimo sau gyventi sau ir dėl savęs. Kai trauka grįžta – kvėpuok. Uždėk ranką ant širdies. Ne bėk nuo to jausmo – išbūk jame. Būk su savimi tame jausme. Pasakyk sau: „Tai tik senas įprotis. Tai tik ilgesys būti mylima(s). Tai rodo, kad aš vis dar nemyliu ir nevertinu savęs. Aš jau esu mylimas(-a). Aš jau esu pakankamas(-a).“
Paleisti – tai atpažinti, kad tai buvo ne apie jį, o apie tavo sielos šauksmą – būti išgirstam(-ai), mylimam(-ai), saugiam(-ai).
Sielos augimas – kas keičiasi po to?
Kai išdrįsti paleisti, pradedi matyti: visa tai buvo dėl tavęs. Tavo jėga ir galia auga. Nes tu priimi savo jautrumą. Apkabini savo tamsą ir vedi ją į šviesą. Tu tampi aiškesnis(-ė), tvirtesnis(-ė), jautresnis(-ė) sau. Tu jau nebegriebi kiekvieno, kas atrodo „pažįstamas“. Tu nebeieškai užpildymo savęs kituose žmonėse.
Ateina ramybė. Ateina kiti – nauji – žmonės. Bet šį kartą tu žinai: tavo vertė nepriklauso nuo to, ar kažkas tave pasirinko. Tu jau pasirinkai save. Tavo energija keičiasi, ir seni žmonės iš praeities išeina tam, kad atlaisvintų vietą naujiems.
Energetinis sugrįžimas į save
Kai traukia – ne visada reiškia, kad reikia eiti. Kartais tai reiškia, kad tu pasitraukei iš savo centro, iš širdies – ten, kur tavo sielos namai. Tu išėjai iš namų – vidinių namų.
Sveikinu – tu esi sąmoningas žmogus. Ir dabar tu gyveni čia ir dabar. Ne praeityje, ne ateityje. Ne iš proto – o iš širdies.
Energetinis sugrįžimas – tai praktika, kurioje tu nebesekioji proto istorijų. Tu grįžti į kūną, į širdį, į šią akimirką.
Tu pasakai: „Šita trauka – tik ženklas. Aš jau esu visa(s). Aš jau esu namie. Mano širdis – mano namai.“
Ir tada viskas keičiasi.
Ir aš tave myliu 💛 💛 💛