Kai tik kažkam duodate „pravardę“, jūs iškraipote realybę.

Tikite, kad gausite tą patį, bet gaunate visai kitą rezultatą.

Žodis nėra tik aprašymas.

Žodis yra programa, kuri kuria realybę.

Štai moteris nusipirko šuniuką, o tada „įkėlė“ jį į vaiko vietą ir visiems sako:

„Čia mano vaikas.“

Šuniukui sako: „Ateik pas mamą.“

Bet tai netiesa.

Tai – pasąmonės skausmo projekcija.

Tokioje sistemoje su šuniuku nebeįmanoma elgtis kaip su augintiniu.

Jis šlapinasi bet kur, miega lovoje, elgiasi ne kaip šuo, o kaip neišauklėtas vaikas.

Gyvūnas per destrukcinį elgesį bando parodyti, kad jis nėra vaikas, o moteris nėra jo mama.

Nes sistemoje kiekvienas turi savo vietą.

Kai žmogus pakeičia vietas, sistema suyra.

Šuo nebežino, kas jis yra,

o moteris nebežino, kas ji yra. Tik šuo elgiasi taip kaip jį mato šalia suaugęs žmogus, o moteris nesuvokia kad veikia iš pasąmonės skausmo.

Šuo sistemoje jaučia ne meilę, o spaudos energiją:

iš jo reikalaujama užpildyti tuštumą, kuri jam nepriklauso.

Jis jaučia, kad jo tikroji vieta – augintinio vieta – yra užimta projekcija.

Todėl jis reaguoja kūnu: per chaosą, ligas, nepaklusnumą, destrukciją.

Moteris nemato šuns.

Ji mato savo neišgyventą skausmą, praradimą, tuštumą.

Ji jaučia ne meilę, o poreikį būti reikalinga, būti mama bet kokia kaina.

Ir tada žodis „vaikas“ tampa ne meile, o skausmo programa, kuri sukuria chaosą visoje sistemoje.

Tas pats vyksta ir porose.

Dažnai du suaugę žmonės per augintinius užpildo savo vidinę tuštumą. Tarsi gyvūnai juos „suriša“ ir palaiko santykį.

Jei išimtume augintinius iš jų santykio sistemos, pats santykis subyrėtų, nes bendro ryšio jau nebėra. Vaikus užaugino ir išleido, artumo kurti nemoka, todėl į vaikų vietą pastatomas augintinis.

Augintinis tampa:

jų „vaiku“,

jų „projektu“,

jų „prasme“,

jų „santykių klijais“.

Tačiau tai nėra meilė.

Tai – tuštumos kompensacija.

Gyvūnas jaučia, kad jis turi laikyti santykį, kuris jam nepriklauso.

Jis jaučia svetimą atsakomybę, spaudimą ir baimę.

Todėl atsiranda ligos, elgesio problemos, priklausomybės, destrukcija.

Žmonės nemato vienas kito.

Jie mato tik augintinį, per kurį bando išlaikyti santykį.

Ir vėl – ne iš meilės,

o iš baimės likti tuščiam.

Todėl objektus reikia vadinti tikrais jų vardais.

Augintinis nėra vaikas.

Jis nėra santykių gelbėtojas.

Jis yra gyvūnas, turintis savo vietą sistemoje.

Ne iš žiaurumo.

Iš meilės.

Nes tik tada kiekvienas gali grįžti į savo vietą,

ir gyventi savo tikrą gyvenimą.