Vyrai nori santykių su sąmoninga moterimi.
Bet kai nesubrendęs vyras sutinka sąmoningą moterį, jį apima šokas.
Vyras sako: noriu brandžios, sąmoningos, sąžiningos moters. Tokios, kuri nemeluoja, kuri yra atvira. Ir štai, kai jis tokią sutinka, jis nebežino, ką su ja daryti. Jis nebežino, kaip su ja elgtis, kaip bendrauti, kaip kalbėti. Nes ji netyli. Nes ji pasako, kai jai skauda. Pasako, kai jai netinka ir nepatinka.
Ji nebežaidžia žaidimų „atspėk, ką aš jaučiu“. Ji kalba tiesiai ir aiškiai. Ji nelaiko savyje, nekaupia, kol sprogs, to, ką giliai mato ir jaučia. Ji sako iš karto, tiesmukai. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kandu, bet ji brėžia ribas nelaukdama, kol viskas prisirps – ji tai daro iš karto. Ji nemanipuliuoja. Ji neatiduoda savo energijos bet kam.
Ir tokio vyro sistema pradeda griūti. Nes šalia tokios moters neįmanoma būti nesubrendusiu.
Sąmoninga moteris neprašys nemalonių dalykų, nereikalaus, nekentės, nelakstys iš paskos. Ji renkasi save. Ne todėl, kad yra išdidi, o todėl, kad moka būti savimi.
Ir tai gąsdina vyrą. Nes šalia tokios moters jis nebejaučia aklo žavėjimosi vien už tai, kad jis yra. O būtent tokio žavėjimosi dažnai trokšta vyriška prigimtis. Tačiau taip žavimasi tik brandžiu vyru.
Šalia sąmoningos moters vyras turi būti santykyje – pilnai, gyvai, visomis savo dalimis. Jeigu jis laksto, nutyli, ignoruoja, manipuliuoja, jeigu jis nejaučia savo jausmų ir nemoka pasakyti „man skauda“, „man sunku“, jis neišlaiko šalia tokios moters. Jis neišlaiko jos brandos. Jos vidinės laisvės.
Vyrai dažnai įsimyli moters jėgą ir galią. Bet vėliau paaiškėja, kad tai ne tik pasitikėjimas – tai jos vidinė laisvė. Su ja nieko „nepriklijuosi“, jei nesiklijuoja iš abiejų pusių. Ji neklijuos santykio, jei tu jį griauni. Tokia moteris netemps visko ant savo pečių. Jei tu būsi pasyvus, ji nesėdės ir nelauks, kol tu apsispręsi. Ir nepyk, jei ji tiesiog išeis.
Ir tai laužo nebrandų vyrą. Nes su kitomis dar galima tempti gumą, manipuliuoti, ignoruoti, žaisti, neapsispręsti. O šis aiškumas jį skaldo.
Sunkiausia šalia sąmoningos moters – vyras nebegali žaisti gelbėtojo. Ne todėl, kad ji neturi skausmo. Ji turi jausmus, ji jaučia, ji leidžia sau būti pažeidžiama. Bet ji neturi reikalavimo, kad ją išgelbėtų. Ir vyras, įpratęs būti reikalingas per taisymą, per gelbėjimą, staiga pasijunta nereikalingas.
Bet iš tikrųjų tai yra dovana. Tai erdvė būti tikru. Būti savimi. Ne herojumi, ne gelbėtoju, o žmogumi.
Daugelis vyrų nepakelia tokios moters gylio. Ne todėl, kad tai per daug, o todėl, kad būnant šalia jos, atsiskleidžia tai, ką jie buvo įpratę slėpti giliai savyje. Tokia moteris nespaudžia – jos buvimas pats savaime yra veidrodis. Ir ne kiekvienas pasiruošęs tai pamatyti. Pripažinti.
Ne kiekvienas leidžia sau pamatyti savo bailumą, paviršutiniškumą, baimes, nepilnavertiškumo jausmą, savo nebrandą. Todėl kartais jie pasislepia. Pabėga. Arba ima ignoruoti ir manipuliuoti.
Bet vyras, kuris nepabėgs nuo tokios moters, kuris liks, kuris augs kartu su ja ir per save – laimės daug daugiau.