Kodėl mes renkamės kitus kaip vedlius vietoj savęs?
Jei skaitote šį straipsnį – palikite prašau atsiliepimą.
Tegul tai bus mūsų energetiniai mainai – aš dalinuosi iš širdies, o jūsų žodis grąžina atgal šilumą
Dėkoju ! 🌿
Kodėl mes renkamės kitus kaip vedlius vietoj savęs?
Rašau, nes noriu pasidalinti su jumis savo, kaip laisvo ir sąmoningo žmogaus, požiūriu. Remsiuosi savo ezoterinėmis žiniomis ir patirtimi, kurią sukaupiau per 53 savo gyvenimo metus. Kiekvieną situaciją ir įvykį analizuoju per priežasties ir pasekmės dėsnį, per Karmos dėsnį, ir tai nuolat atsiskleidžia mano darbe su klientais. Tikiu, kad kai kam tai gali sukelti šypseną ar net juoką. Ir aš pati kažkada rinkau karmos taškus, tikėjau, kad ten danguje sėdi dėdė Jonas, kuris viską sumuoja. Kai jis pamato, kad taškų jau nemažai – nueina man drožti baroko stiliaus miegamosios lovos, kad kai numirsiu, gyvenčiau kaip karalienė. Bet viskas pasikeitė, kai realiai pradėjau susidurti su tuo, ką pati buvau sukūrusi praeityje – ir turėjau išjausti, išgyventi savo pačios pasakytus žodžius, įsitikinimus, sprendimus. Viską patyriau savo kailiu. Žmogaus siela iš prigimties ieško šviesos, tiesos, krypties. Tačiau dažnai, užuot atsigręžę į savo vidų, mes tą kryptį atiduodame į kito rankas – mokytojo, dvasinio autoriteto, sistemos. Kodėl? Nuo vaikystės mus moko klausyti: tėvų, mokytojų, kunigo, valdžios, vyresniųjų. Mus moko klausyti „geresnių“, „protingesnių“, „nušvitusių“. Retai kada girdime frazes: „Pasitikėk savo jausmu“, „Tu žinai atsakymą“, „Ką sako tavo kūnas?“ Vietoj to dažniau girdime: „Nebūk jautrus – nerodyk čia savo emocijų“, „Tu dar per mažas suprasti, ko tu nori“, „Klausyk, ką sako mokytojas.“ Tai – pirmosios plytos savivokos bokšto griuvėsiams. Taip statomi melo pamatai naujo žmogaus gyvenimui. Ir tas žmogus tiki, kad jei manyje nėra tiesos ar teisingumo jausmo, aš turėsiu jų ieškoti pas kitus. Juk mama ir tėtis visada žinojo geriau – kas man skaniau, kas geriau, ko man reikia. Aš negaliu pasitikėti savimi – turiu tikėti kitais, nes jie geriau pažįsta mane, žino, kaip man pasiekti tai, ko noriu. Taip buvo auginama mano karta. Ir nors dabar išorėje matau, kad kažkas po truputį keičiasi, bet mano manymu šis pokytis labai lėtas. Mūsų protėviai ilgai gyveno sistemoje, kur autoritetas reiškė išgyvenimą. Tiek sovietmečiu, tiek dar anksčiau – jei paklūsti, būsi saugus. Jei klausysi – galbūt liksi gyvas. Tai buvo išlikimo programa. Ir ji niekur nedingo. Ji vis dar gyva mūsų DNR – tai įrodo ir epigenetikos mokslas. Per DNR ląsteles paveldime ne tik ligas, bet ir įsitikinimus, elgesio modelius, skausmus. Tai, ką žmonės vadina „likimu“, „lemtimi“ – dažnai yra tik paveldėtos programos. „Kažkas kitas žino geriau. Jei nepaklūsi – kentėsi.“ „Visi mūsų giminės vyrai buvo silpni – ir tu, sūnau, toks pats.“ „Mes iš biednų žmonių – kur tu ten veržiesi į mokslus, eik geriau dirbti – bus daugiau naudos.“ „Tu toks kaip tavo tėvas – nieko keisto, kad taip elgiesi.“ Tai – ne sūnaus, o mamos skausmo žodžiai. Skausmo dėl neteisingo savo pasirinkimo – pasirinkto vyro, kuris neišpildė jos lūkesčių. Ir kai sūnus yra tėvo kopija – motina nejučia ima neapkęsti to, ką ji mato jame. Neapkenčia jo ne todėl, kad jis kaltas – bet todėl, kad jo buvimas primena jai jos pačios gėdą, kaltę ir nusivylimą. Ir tik per tiesos pripažinimą, per atsakomybės priėmimą galima išsilaisvinti ir pamilti savo vaiką kaip dalį savęs. Gilesniame lygmenyje – dažnai viskas prasideda nuo to, kad jauna moteris bėgo nuo tėvo tirono. Ji net sako motinai: „Jau aš tai niekada negyvenčiau su tokiu vyru kaip tėtis.“ Ir tie žodžiai tampa karminėmis durimis. Žodžiai „niekada“, „aš be jo neišgyvenčiau“, „jau aš tai ne“ – tai ne šiaip pasakymai. Jie atidaro energetinius mazgus, į kuriuos žmogus po to įsipainioja. Kai žmogus negeba prisiimti atsakomybės už tai, ką pasakė, ką darė – gyvenimas jam parodo. Jis turi pasimatuoti savo žodžius. Pasimatuoti tai, ką pats išsišaukė. Ir kai tokį žmogų sutinka „šventas mokytojas“, kuris kalba gražiai, žiūri į akis, vadina jį „siela“ – viduje prabunda sena viltis: „Gal jis tas, kuris išves mane iš kančios. Gal jis mane išgelbės.“ Mokytojas atrodo kaip saugumo garantas. Kai skauda, kai viduje chaosas – daug lengviau pasitikėti tuo, kuris sako: „Aš žinau kelią. Aš tave vesiu.“ Tai sukuria iliuziją: tu jau niekada nebebūsi vienas, tavimi bus pasirūpinta, tau nereikės prisiimti atsakomybės. Tu būsi priimtas toks, koks esi. Bet tai – tik iliuzija. Dvasinis ego sako: „Aš ieškau tiesos.“ „Aš esu išrinktasis.“ Bet giliau slypi visai kas kita: „Aš bijau savo galios.“ „Aš bijau būti savarankiškas.“ „Aš bijau prisiimti atsakomybę už gyvenimą.“ Nes jei aš esu vedlys sau – aš nebegaliu kaltinti nieko. Nei mokytojo, nei likimo, nei sistemos. O tai baisu. Nes tai reiškia – aš jau nebe mažas. Tai reiškia – aš turiu užaugti. O užaugti pavojinga. Nes tada nebėra kaltų. O be kaltų – nėra ir prie ko prisiglausti. Vaiko pasąmonėje tai reiškia mirtį. Jei suaugę vos išgyvena – aš tikrai neišgyvensiu. Todėl pas daugelį mūsų viduje vis dar gyvena vaikiškas noras: „Jei būsiu geras, gražus, šventas – kažkas mane pamatys ir išgelbės.“ Ir tada tas „gelbėtojas“ tampa mūsų tėvu, motina, Dievu. Bet tiesa – visai kita. Tik mes patys galime išgelbėti save. Kai renkamės kitus kaip vedlius, dažnai tai darome ne iš sąmoningumo, o iš baimės, iš pasimetimo, iš meilės alkio. Ir nors vedlys gali parodyti kryptį – tik mes patys galime eiti savo keliu. Nes tu niekada nebūsi tas vedlys – tu esi TU. Tu negali nugyventi kito gyvenimo – tu turi savąjį. Tau nereikia retrito, kad tave išgelbėtų. Tau nereikia stebuklingo mokytojo. Tau nereikia dvasingų praktikų, kurios kažką „sutvarkys“. Tai tik įrankiai. O jei tu nemoki jais naudotis – jie neveiks. Ir niekas tavęs neišgelbės. O kai atmeti savo gyvenimą – jis pradeda vytis tave. Ir primena: – Šitas chaosas – tai tavo ramybės pamoka. – Šitas vaikas, kurio nemyli – tavo pasirinkimo atspindys. – Šita vieta, kurioje esi – tavo projekto vardas „Mano gyvenimas“. Ir tik kai pripažįsti: taip, aš tai sukūriau. Aš pasirinkau. Aš susikūriau. Tada sustoji ieškoti gelbėtojų. Tik tada, kai sugrįžti į savo vidinį autoritetą, kai tampi sau vedliu – atrandi save. Ir pagaliau liaujiesi ieškoti kažko, kas prisiims atsakomybę už tavo gyvenimą.
Tada ateina tylus žinojimas: Aš galiu kitiems pašviesti ir parodytį jų kelią. Bet aš negaliu nueiti jų kelio. Ir aš einu. Savo keliu tolia.
Aš esu. Aš kuriu savo pasaulį.
Su meile Daiva 💛 💛 💛