Kai Dievas atima – Jis grąžina tave pačiam sau
Kartą seną vienuolį aplankė žmogus, ieškantis Dievo. Jis norėjo paklausti, kodėl Dievas iš jo viską atima. Vienuolis ramiai atsakė: „Žmonės mano, kad jėga yra gauti daugiau. Bet tikroji jėga gimsta tada, kai kažkas išeina. Kai paleidi tai, prie ko buvai prisirišęs. Kai paleidi tai, be ko manei, kad neišgyvensi.“
Kai gyvenimas ima griūti, iš tiesų jis ne griūva – jis perstato tave iš vidaus. Tiesiog toje griūtyje atsiskleidžia tikroji tiesa: galbūt pirmą kartą tu pradedi suprasti, kas iš tiesų yra gyvenimas.
Dievas pirmiausia atima kontrolę. Tu nebegali visko numatyti, sustyguoti, paaiškinti. Atrodo, kad viskas slysta iš rankų, kad viskas griūva, nors iš tikrųjų griūna tik iliuzija. Tai ne bausmė, o kvietimas – pasitikėti savo sielos keliu. Tu pamatai, kad nevaldei nieko, tik bandai išlaikyti pasaulį pagal savo scenarijų. Kai ši iliuzija griūva, lieka tik pasitikėjimas – Dievu ir gyvenimu. Tu nustoji kovoti su srove ir imi plaukti kartu su ja. Iš to gimsta ramybė, kuri nepriklauso nuo išorės.
Po to Dievas atima atramą kituose žmonėse. Tie, kurie buvo tavo inkarai, nutolsta. Tie, kuriems buvai atrama, nebelaiko tavęs už rankos. Tu lieki viena – ne todėl, kad būtum palikta, o todėl, kad tavo siela subrendo. Ji nori eiti toliau. Kol žmogus ieško paguodos kituose, jo tikėjimas lieka vaikiškas. Kai atrama išorėje dingsta, gimsta vidinė vertikalė – tiesioginis ryšys su Dievu. Ir tada pirmą kartą girdi save – be svetimų balsų, be patarimų, be triukšmo. Tu išmoksti girdėti save, pasitikėti savimi ir Dievu. Pradedi gyventi savo, o ne kitų žmonių gyvenimą. Ne be klausai, o žinai. Tai tavo tiesa, tavo ir Dievo bendras šnabždesys.
Galiausiai Dievas atima prasmę. Tai sunkiausias, skaudžiausias ir kartu švenčiausias išbandymas. Kai viskas, kas turėjo reikšmę – dėl ko gyvenai, dirbai, nemiegojai naktimis, aukojaisi – staiga praranda spalvas, lieka tik buvimas. Tylus, gilus, platus. Tai vadinama dvasine tuštuma. Ji iš pradžių baugina, bet iš tiesų gydo ir valo. Iš šios tuštumos gimsta nauja prasmė – nebe ta, kuri buvo sukurta protu ar lūkesčiais, o ta, kuri ateina iš sielos. Tu nebebandai nieko suprasti ar paaiškinti. Ne ieškai – matai. Ne klausi – priimi. Ne kovoji – sutinki. Tie, kurie praėjo šią tuštumą, tampa skaidrūs kaip upės vanduo. Jie tiesiog eina. Nebesiekia, neįrodinėja, neskuba. Jie eina tyliai, bet jų viduje šviečia šviesa.
Ir tada Dievas grąžina viską iš naujo. Tik jau be prisirišimo, be baimės, be skausmo. Sugrįžta žmonės, situacijos, meilė, prasmė – bet viskas kitos kokybės, kito dažnio, kitos šviesos. Tai vadinama pilnatve. Čia nebelieka trūkumo, baimės ar ieškojimo išorėje, nes viskas yra viduje – širdyje. Dabar tai, ką laikai, tavęs nevaldo. Tu žinai, kad nieko neprarasi, nes viskas, kas užauga tuštumoje, yra tau ir dėl tavęs. Tu gali paleisti bet ką ir vis tiek liksi pilna. Nes niekas neprarandama – viskas tik keičia formą.
Tikroji dovana – paleisti tai, kas nebeleidžia augti. Aš dėkinga Dievui už kiekvieną praradimą, nes kiekvienas jų atvėrė naują šviesos sluoksnį manyje. Paleidimas nėra pabaiga – tai užaugimas iki savo sielos dydžio. Ten, kur yra atsakomybė, atsiranda laisvė. Ten, kur yra pasitikėjimas, yra palaikymas. Ten, kur yra vietos Dievui, atsiranda pilnatvė ir prasmė – tik jau kita, brandesnė, tyli.
Tai ta akimirka, kai nebe laikai, o leidiesi būti laikoma. Kai nebesistengi išlaikyti, o pasitiki. Ir kai paleidi, pajunti, kad esi viskas. Kad viskas, ko troškai, dėl ko kovojai ir aukojaisi, visada buvo tavyje.
Dievas negriauna – Jis išlaisvina. Ir tik tas, kuris leidžiasi išlaisvinamas, tampa vientisas, pilnas, tikras. Siela grįžta į savo natūralų būvį į savo prigimtį – į meilę.
Su meile, Daiva 💖 💖 💖