Viskas jau yra tavyje. Tik niekas nepasakė, kaip veikia tavo vidiniai procesai
Žmogus gimsta jau turėdamas viską, ko jam reikia gyvenimui. Tačiau, skirtingai nei pirkdamas buitinę techniką, jis negauna instrukcijos, kaip naudotis savimi. Nusipirkęs skalbimo mašiną, tu gauni naudojimo vadovą. Gal ir neišmoksti visų funkcijų, gal net neskaitai jo iki galo, bet tu žinai pagrindinį dalyką – kaip ji veikia. Tu žinai, ką daryti, kai kažkas neveikia taip, kaip turėtų. Todėl gali ja naudotis be baimės.
Su žmogumi yra kitaip. Jis gyvena, bet dažniausiai nežino, kaip veikia jis pats. Jis ieško laimės, džiaugsmo, meilės, tačiau retai susimąsto, kas iš tikrųjų vyksta jo viduje tuo metu. Kokie procesai aktyvuojasi kūne, kokie hormonai išsiskiria, kaip reaguoja nervų sistema, kodėl vienose būsenose jis jaučiasi gyvas ir pilnas, o kitose – tuščias ir pavargęs. Ne todėl, kad žmogus nenorėtų to žinoti, o todėl, kad jam niekas to nepaaiškino.
Didžioji dalis žmonių nežino, kaip veikia jų nervų sistema, kraujotaka, emociniai mechanizmai. Jie nežino, kam jų kūnas siunčia skausmą, kodėl ima skaudėti koją, nugarą ar skrandį, ir svarbiausia – ką jie patys gali su tuo padaryti. Ne gydytojo, ne žiniuonio, ne ypatingo specialisto vaidmenyje, o paprastai, kaip žmogus, gyvenantis savo kūne. Todėl sprendimų jie pradeda ieškoti išorėje.
Jeigu pažvelgtume į žmonijos istoriją, pamatytume įdomų paradoksą. Žemė gyvuoja milijonus metų, o mes skaičiuojame vos XXI amžių. Iki mūsų gyveno milijardai žmonių. Šiuolaikinė medicina, vaistai, psichologija, kaip atskiros sistemos, atsirado palyginti neseniai. Ir vis dėlto žmonės gyveno, kūrė, gimdė vaikus, gydėsi ir išgyveno. Iš pasakų, legendų ir istorinių šaltinių žinome apie žiniuonius, vaistažolininkus, alchemikus. Jie atliko tas funkcijas, kurias šiandien esame patikėję sistemoms, institucijoms ir paslaugoms. Tai reiškia viena – tai veikė.
Taip, galima sakyti, kad žmonės gyveno trumpiau. Tačiau jų tikslas nebuvo sukurti nemirtingą kūną ar tobulą mechanizmą. Jų tikslas buvo išgyventi. Ir šis tikslas pasitvirtino – mes esame čia. Mes esame gyvi.
Ir čia slypi viena subtili, bet labai svarbi tiesa. Kuo labiau pasaulis ėmė krypti į išorę – technologijas, automobilius, prabangą, dizainą, stilių, komfortą – tuo labiau žmogus nusisuko nuo savęs. Komfortas iš tiesų palengvina gyvenimą, jis kuria patogumą ir saugumą, tačiau kartu žmogus pamažu prarado ryšį su savo vidiniais procesais. Paradoksalu, bet kuo mažiau išorinio komforto turėjo žmogus, tuo labiau jis buvo atsigręžęs į save, o ne į išorę.
Kai žmogus nežino, kaip veikia jo vidinė sistema, jo kūnas, emocijos ir protas, jis ima visko ieškoti išorėje. Laimės – kituose žmonėse ar aplinkybėse. Meilės – santykiuose. Džiaugsmo – pasiekimuose. Pinigų – kaip vienintelio saugumo garanto. Ir tada gimsta įsitikinimas, kad už viską šiame pasaulyje reikia mokėti sunkiu darbu, prakaitu, bemiegėmis naktimis ir didžiulėmis vidinėmis bei išorinėmis išlaidomis. nes už viską gyvenime reikia mokėti. Tik jei nematote priežasties ir pasekmės dėsnio jūs nesuvokiate kokia didelę kainą mokate už tai kad IŠGYVENTI.
Kai neturi vidinės instrukcijos, gyvenimas tampa nuolatiniu bandymu valdyti sudėtingą sistemą jos nepažįstant. Ir būtent čia prasideda tikrasis savęs pažinimo kelias – ne ieškant dar daugiau išorėje, o mokantis suprasti, kaip veiki tu pats.
Kitaip tariant, žmogau, jei tu žinosi kaip veikia tavo procesai, tu tapsi savo gyvenimo šeimininku, Tu eisi su savo gyvenimu koja kojon, o ne šalia.
Kai visada su meile Daiva 💛💚❤️