Savęs pažinimas: grįžimas namo – į tikrą save (dalinuosi patirtimi)
Šiuo metu labai aiškiai matomos tendencijos – žmonės vis dažniau nori būti tikri. Ne tobuli, ne patogūs, ne „teisingi pagal sistemą“, o tikri sau. Šis noras negali būti laikomas mada. Buvimas čia ir dabar nėra būsena, į kurią galima tiesiog pereiti, tarsi į kitą kambarį. Lygiai taip pat ir grįžimas į tikrą save nevyksta staiga. Tai procesas, kuriam reikalingas gilus savęs pažinimas. Vieniems šis kelias yra labai skausmingas, kitiems – mažiau, tačiau lengvas jis nebūna niekam.
Būti tikru yra vidinis poreikis, kuris atsiranda tuomet, kai senos tapatybės, rolės, vaidmenys ir išmokti elgesio modeliai nebeveikia. Tai momentas, kai žmogus nebegali gyventi taip, kaip gyveno anksčiau, tačiau dar nežino, kaip gyventi kitaip. Šis perėjimo laikotarpis dažnai išgyvenamas kaip skausmingas, nes tenka paleisti seną tapatybę. O būtent joje yra paslėptos traumos, programos, įpročiai ir įsitikinimai, formuoti dešimtmečius. Jie taip giliai įrašyti žmoguje, kad ima atrodyti tarsi tapę kūno dalimi, nors iš tiesų tai yra skausmo kūno dalys.
Nauja tapatybė neateina tol, kol visiškai nepaleidžiama sena. Šis procesas nevyksta greitai – jis gali trukti ilgus mėnesius, o kartais net ne vienerius metus. Kai sena tapatybė ima byrėti, žmogus dažnai patiria netikros mirties baimę. Ji jaučiama labai realiai, todėl ir tokia stipri. Tai nėra fizinės mirties baimė – tai kontrolės paleidimo baimė.
Kontrolė kaupiasi visame kūne, tačiau ypač stipriai – per visą stuburą. Ji pasireiškia kaip nuolatinė energinė įtampa, vidinis spaudimas, laikantis kūną, psichiką ir gyvenimą suspausti.. Kai ši kontrolė pradeda silpnėti, žmogus gali patirti silpnumą, tuštumą, pasimetimą ar net baimę „išnykti“. Tačiau būtent šioje vietoje ir prasideda tikras grįžimas namo – į save. Kai visiškai paleidžiama sena tapatybė, vyksta gimimas, naujas, jis eina per tuštumą, kuri taip pat skausminga. Ir tik vėliau integruojasi nauja tapatybė, per gautą patirtį praeityje.
Šiame etape žmogus dažnai pirmą kartą gyvenime susiduria su savimi be atramų. Tai būsena, kurioje nebeveikia senos vidinės struktūros, bet dar nėra susiformavusios naujos. Dingsta aiškūs atsakymai, dingsta ankstesni orientyrai, dingsta jausmas, kad „žinau, kas aš esu“. Dingsta prasmė ir ateina beprasmybė. Tai labai nepatogi, bet kartu itin svarbi būsena, nes joje pradeda ryškėti tai, kas iki tol buvo užgožta vaidmenų ir išmokto elgesio.
Šioje vietoje žmogus dažnai bando grįžti atgal – į pažįstamą skausmą, į seną tapatybę, į kontrolę. Ne todėl, kad ten buvo gera, o todėl, kad ten buvo pažįstama. Psichikai pažįstamas skausmas dažnai atrodo saugesnis už nežinomybę be skausmo. Todėl grįžimo į save procesas nėra linijinis. Jis vyksta bangomis: paleidimas, tuštuma, bandymas susigrąžinti seną formą, ir vėl paleidimas.
Labai svarbu suprasti, kad šiame etape žmogus nėra „sulūžęs“. Priešingai – jis pradeda išsinerti iš senos formos. Tačiau kadangi daugelį metų tapatybė buvo statoma ant traumų, prisitaikymo ir išgyvenimo strategijų, jų byrėjimas jaučiamas kaip vidinis chaosas. Atsiranda daug vidinių balsų, skirtingų reakcijų, prieštaringų impulsų. Viena dalis nori ramybės, kita – veikti, viena bijo, kita skuba, viena pavargusi, kita reikalauja rezultatų. Tai nėra regresija. Tai natūralus pereinamojo laikotarpio procesas.
Šiame etape ypač svarbus tampa santykis su kūnu. Kūnas šį perėjimą patiria kaip ir protas. Jis reaguoja į kontrolės tirpimą per nuovargį, silpnumą, somatinius pojūčius, energijos svyravimus. Tai ženklas, kad ilgą laiką laikytos įtampos ima leistis. Kūnas nebepajėgia išlaikyti seno režimo, nes jis buvo paremtas ne gyvybe, o nuolatiniu susispaudimu.
Grįžimas į save nėra naujos tapatybės sukūrimas. Tai veikiau senų sluoksnių nusimetimas. Nukrenta kaukės, rolės, pareigos, neštos svetimos atsakomybės Kuo mažiau lieka to, kas neautentiška, tuo aiškiau pradeda jaustis paprastas buvimas. Ne euforija, ne ekstazė, o tylus vidinis stabilumas. Tai būsena, kurioje nebereikia nuolat savęs kontroliuoti, įrodyti ar taisyti. Joje atsiranda gebėjimas būti su savimi tokiu, koks esi, be vidinio karo.
Tikrasis „aš“ šiame procese neatsiranda – jis išryškėja. Jis visada buvo, tačiau ilgą laiką buvo užgožtas išlikimo mechanizmų. Kai šie mechanizmai pamažu praranda savo galią, žmogus pradeda patirti kitokį santykį su gyvenimu. Sprendimai ima kilti ne iš baimės, o iš vidinio aiškumo. Santykiai tampa mažiau priklausomi nuo lūkesčių. Gyvenimas pamažu grįžta į čia ir dabar, ne kaip praktika, o kaip natūrali būsena.
Tai ir yra grįžimas namo. Ne į idealų save, ne į tobulą versiją, o į gyvą, jaučiantį, sąmoningą buvimą. Į save, kuriam nebereikia vaidinti, kad išgyventų.
Ilgą laiką žmogus gyvena manydamas, kad jo vidinis chaosas yra jo asmenybės dalis. Nuolat besikeičiančios mintys, prieštaringi jausmai, vidiniai konfliktai ir sprendimų sunkumas atrodo kaip „toks mano charakteris“. Tačiau iš tikrųjų tai yra ne charakteris, o traumuotos psichikos sandara.
Traumuotoje psichikoje nėra vieno aiškaus vidinio centro. Vietoje jo egzistuoja daugybė vidinių dalių – sub-asmenybių, kurios susiformavo tam, kad žmogus galėtų išgyventi. Kiekviena iš jų atsirado konkrečiu momentu, konkrečiomis aplinkybėmis, kai reikėjo prisitaikyti, apsisaugoti, nutylėti, pakentėti, sukontroliuoti ar pabėgti. Šios dalys atliko savo funkciją, tačiau laikui bėgant jos perėmė valdymą.
Todėl žmogaus viduje nuolat vyksta dialogai, ginčai, kaltinimai ir dvejonės. Viena dalis nori artumo, kita jo bijo. Viena siekia saugumo, kita – laisvės. Viena ragina būti atsakingu, kita pavargusi ir nebenori nieko. Šios dalys tarpusavyje nekalba – jos konkuruoja. Dėl to žmogus jaučiasi išsekęs, pasimetęs, dažnai praradęs ryšį su savo tikraisiais poreikiais.
Svarbu suprasti, kad traumuota psichika nėra silpna. Ji yra per daug dirbanti. Ji nuolat stebi, analizuoja, kontroliuoja ir bando užtikrinti saugumą. Ši nuolatinė vidinė įtampa kaupiasi kūne – ypač per stuburą, kaklą, pečius. Kontrolė tampa energine laikysena, kuri ilgainiui pradeda slopinti gyvybę.
Gyvenimas tokioje būsenoje reikalauja daug energijos. Žmogus gali funkcionuoti, dirbti, kurti santykius, tačiau giliai viduje jaučiasi tarsi atskirtas nuo savęs. Jis gyvena impulsais ir reakcijomis, o ne buvimu. Sprendimai dažniau kyla iš baimės ar įpročio, o ne iš aiškumo.
Grįžimas į save prasideda tada, kai šis vidinis mechanizmas pradeda strigti. Kai senos strategijos nebeveikia, kai kontrolė nebesuteikia saugumo, kai vidinės dalys ima kelti dar daugiau triukšmo vietoje ramybės. Tai skausmingas, bet neišvengiamas perėjimo taškas.
Tik perėjus šį etapą, pamažu ima ryškėti sveikos psichikos sandara.
Sveikoje psichikoje egzistuoja trys pagrindinės dalys: Mama, Tėtis ir Vaikas. Tai ne konkretūs žmonės, o vidinės funkcijos.
Sveika Mama suteikia saugumą, priėmimą ir leidimą jausti.
Sveikas Tėtis suteikia struktūrą, ribas ir kryptį.
Sveikas Vaikas atneša gyvybingumą, džiaugsmą, kūrybą ir spontaniškumą.
Kai šios trys dalys veikia darniai, žmogus tampa vientisas.
Tokia psichika nebekovoja pati su savimi. Joje nėra poreikio nuolat kontroliuoti ar taisyti save. Sprendimai kyla iš vidinio centro, o ne iš konflikto. Žmogus geba būti čia ir dabar, nes jo viduje yra pakankamai saugu būti gyvam.
Sveika psichika nereiškia, kad žmogus neturi skausmo ar iššūkių. Ji reiškia, kad žmogus turi vidinę atramą, kuri leidžia tuos iššūkius išgyventi nesusiskaldant. Tai būsena, kurioje sub-asmenybės nebėra valdančios – jos tampa girdimos, bet nebevadovaujančios.
Tai ir yra tikrasis grįžimas namo – ne į idealą, o į vidinę tvarką, kurioje galima būti savimi be kovos.
Su meile, Daiva
Būsiu dėkinga, jei paliksite atsiliepimą.