Sielos nubudimas arba dvasinis bum,bum, bum...
Sielos nubudimas arba dvasinis bum,bum, bum...
Mano sielos nubudimas prasidėjo tą akimirką, kai buvau visiškai išsekusi – ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Aš neturėjau jėgų, energijos, o gyvenimas man atrodė tik besikartojantis robotizuotų veiksmų ratas: keltis, eiti į darbą, valgyti, miegoti… Tik tiek. Niekas nebedegė mano viduje, svajonės buvo nublankusios, o tikslai – pradingę kaip rūkas ankstyvą rytą. Aš buvau lyg prarasta siela, kuri pamiršo, kas ji yra.
Tą naktį, kurią dabar prisimenu taip aiškiai, aš buvau visiškai išsekusi po ilgos savaitės darbų. Įkritau į lovą, paskendusi savo ašarose, ir viskas manyje šaukė: „Aš praradau save.“ Tas jausmas buvo klaikus, gniaužiantis – rodės, kad norėjosi kaukti kaip vilkui po pilnatimi, tačiau net tam neturėjau jėgų. Prieš tai mane kamavo egzistenciniai klausimai, kaip užburtas ratas: Kas aš? Ką aš darau šioje žemėje? Ko aš noriu ir kodėl? Kas slypi už debesų? Kas iš tikrųjų vyksta Mėnulyje, ir ką reiškia tos žvaigždės, kurios taip nepasiekiamai spindi?
Aš užmigau penktadienio vakarą, o prabudau tik sekmadienį apie vidurdienį. Bet tai nebuvo įprastas miegas. Tai buvo lyg sapnas, kuris palietė mano sielą iki pat gelmių. Sapnavau savo močiutę ir senelį – jų niekada nesu mačiusi gyvų, tačiau jie atėjo taip aiškiai, tarsi stovėtų priešais mane. Močiutė buvo tamsiai apsirengusi, su skara, ilgu sijonu ir juodu megztuku. Senelis dėvėjo juodą kostiumą ir ilgus aulinius batus. Jie man kalbėjo švelniais, bet tvirtais balsais: „Mes esame tam, kad vestume tave ten, kur tau reikia. Eik paskui mus.“
Sapne jie pasakojo apie savo gyvenimą, kaip ilgai buvo nesusituokę, bet visada buvo kartu. Jų ramybė, tvirtumas ir ta nežemiška energija užliejo mano širdį. Kai pabudau, viskas manyje buvo kitaip. Aš jaučiau, kad kažkas manyje atsivėrė – tarsi senas, uždaras kambarys būtų pratrūkęs šviesa.Tai buvo mano intuicija, mano trečia akis, mano ryšys su mano Aukštesniuoju aš... Pasakyti kad tai buvo šokas, reiškia nieko nepasakyti. Taip aš įsisisukau į naują gyvenimo etapą, kuris nešė mane kaip srovė, gyvenimo upės srovė.
Taip įvyko mano sielos nubudimas. Bet nubudimas nebuvo šviesi pabaiga. Tai buvo tik pradžia – tamsioji sielos naktis, kuri truko tris metus. Per tuos metus susidūriau su savo šešėliais, traumomis, baimėmis ir skausmais. Tačiau viskas, ką patyriau, buvo reikalinga tam, kad tapčiau tuo, kas esu dabar. Šis kelias buvo sunkus, bet būtent jis mane vedė į šviesą.
Daiva 💖
Žymos: #VisatosDėsniai #DvasinisAugimas #Sąmoningumas #Nubudimas#Empatija