Rūkymas – tai ne apie cigaretes. Tai apie tai, ką slepiate giliai savo viduje !
Žmonės pradeda rūkyti ne dėl skonio ar nikotino. Priežastis dažniausiai slypi kur kas giliau – emociniuose skauduliuose, kuriems nebuvo vietos, kuriuos norėta užslėpti, nes jie nepatogūs, nes „aš jų nenoriu nagrinėti“.
Rūkymas dažnai prasideda tada, kai žmogus jaučia įtampą, nerimą, skausmą ar vienatvę, bet neturi saugios vietos tai išreikšti. Nėra su kuo pasikalbėti, o gal net jei ir yra – jis giliai viduje įsitikinęs, kad jo niekas neišgirs, nesupras ar nepriims.
Tai išmoktas būdas slopinti save.
Išmoktas būdas būti „geru“, „ramiu“, „neįkyriu“.
Išmoktas būdas neišsakyti to, kas iš tiesų skauda.
Dažnai žmonės, kurie pradeda rūkyti, vaikystėje ar paauglystėje patyrė emocinį atstūmimą, gėdą ar kritiką. Galbūt jie girdėjo, kad reikia tylėti. Kad pykti negražu. Kad neverta verkti. Kad reikia būti stipriam. Kad jei pasakysi tai, ką galvoji ar jauti – būsi pažemintas, išjuoktas arba ignoruotas.
Todėl vietoj to, kad kalbėtų – jie renkasi tylėti.
Ir kai viduje ima kauptis įtampa, kyla ranka – ne link žmogaus, o link cigaretės.
Ne tam, kad atsipalaiduotų, o tam, kad užčiauptų savo vidinį balsą.
Rūkymas tampa burnos užėmimu. Kad ji nekalbėtų. Kad neatsivertų tai, ko žmogus bijo pasakyti. Tai nėra sąmoningas sprendimas – tai gynybos mechanizmas. Taip veikia baimės.
Viskas, ką bandote nuslėpti, turi šalutinį poveikį – nori būti pripažinta. Ir jei reikės jus susargdinti, kad tai, ką slepiate, būtų pagaliau išgirsta – taip ir bus.
Rūkymas – tai būdas ištverti tą naštą, kurią giliai slepiate.
Tai būdas apsaugoti save nuo išorinio pasaulio – arba bent jau taip atrodo jums.
Bet tai tik iliuzija.
Cigaretė niekada neišgydys žaizdos, kurią nešioji savyje. Ji tik trumpam numalšins simptomą – bet paliks vidinę šaknį augti toliau.
Tavo siela nori kvėpuoti. Nori kalbėti. Nori būti išgirsta.
Ir tu gali tai padaryti – be dūmų šydo, be savęs slopinimo, be baimės, kad būsi netinkamas.
Kiekviena akimirka, kai renkiesi save – kai vietoj cigaretės atsisuki į savo jausmą, kai užduodi klausimą „ką aš dabar iš tikrųjų jaučiu?“ – tu gyji.
Tu sugrįžti į save. Į tą, kuris kažkada buvo nutildytas. Į tą, kuris dabar mokosi būti gyvas be gynybų.
Mesti rūkyti – tai ne tik mesti įprotį.
Tai pradėti iš tikrųjų kvėpuoti.
Tai pripažinti: Aš nusipelniau jausti, kalbėti, gyventi visą gyvenimą – ne pusę.
Ir jeigu dabar jauti šauksmą tai padaryti – neignoruok.
Galbūt tai pirmas kartas, kai tavo vidinis balsas pagaliau ryžosi kalbėti.
Jei tau reikia pagalbos, kaip atsisakyti priklausomybių, aš turiu gerą praktiką kuri padės tau suprasti kodėl tu rūkai.
Spustelėk čia
Su meile – Daiva 💛💨🕊️