Mėnuli, man reikia pagalbos - kas aš ?
Kai ėjau savo sielos nubudimo keliu, daug rašiau. Atėjo laikas pasidalinti savo užrašais, patirtimi. Žemiau dalinuosi savo išgyventais aprašymais, labai prašau dalinkitės savo mintimis, nuomonėmis- bendraukime... Tam mums duotos ✨😊 akys, burna, ausys ir širdis 💖
Mėnuli, man reikia pagalbos - kas aš ?
Mano sielos nubudimo pradžių pradžia slypėjo daug anksčiau, nei aš tai suvokiau. Tuomet mane užklupdavo klausimai, kurie aidėdavo manyje lyg nesibaigiantis šnabždesys: Kas aš ? Kodėl esu čia ? Ką man daryti ? Ko noriu ? Kur einu ? Kas ten danguje ? Atsakymų neturėjau. Jie atrodė kaip paslaptis, paslėpta už storų rūko šydų, ir kuo daugiau apie tai galvojau, tuo giliau grimzdau į liūdesį. Aš ėjau į darbą, rodos toks ir turi būti gyvenimas... bet jaučiau kad aš ne čia, aš ne tai, yra kažkas tokio, ko aš nesuprantu - Kas ten giliau, manyje ??? Tai buvo liūdnas rudens vakaras – lapkritis. Šaltas, šlapias, tamsus. Tylos ir drėgmės prisotinta naktis. Aš išėjau pasivaikščioti, nežinodama, ką darysiu ar kur eisiu, tiesiog norėjau pabėgti nuo tų minčių, kurios gniaužė mano širdį. Tą naktį pirmą kartą pajutau kažką keisto – Mėnulis, tas tylus dangaus stebėtojas, traukė mane savo šviesa. Aš ėjau gatve, ašaroms tyliai bėgant skruostais, kol atsisėdau ant suoliuko. Virš manęs pilnatis, ryški ir rami, apgaubė mane savo sidabrine šviesa. Atsukusi veidą į Mėnulį, pradėjau kalbėti. Galbūt tai buvo malda, gal tiesiog verksmas, bet kiekvienas žodis liejosi iš mano sielos: – Mėnuli, būk mano mama. Parodyk man kelią. Papasakok, ko aš nežinau, ko nesuprantu. Man reikia tavo pagalbos… Aš pasiklydau. Tą akimirką, žvelgdama į pilnatį, jaučiau, kaip kažkas manyje keičiasi, tiksliau ramybė atsirado viduje... Aš nežinojau, kodėl Mėnulis mane taip traukia, kodėl jaučiausi jo globojama. Šiandien jau suprantu, mėnulis tai mano intuicija. Mėnulis man tapo tarsi vedliu, švelniu motinišku balsu, kuris vėliau padės man pereiti tamsą. Nuo to vakaro pradėjau jausti, kad esu ne viena, kad yra jėga, kuri mane girdi, net kai aš pati savęs negirdėjau. Šis vakaras tapo mano kelionės pradžia. Mažas žingsnis į sielos nubudimą, kurį vėliau lydėjo tamsioji sielos naktis ir ilgi, skausmingi vidiniai pokyčiai. Bet tuo rudens vakaru ant suoliuko, kalbėdama su Mėnuliu, aš pirmą kartą tikėjausi vilties...
Daiva 💖
Žymos: #Viltis #DvasinisAugimas #Sąmoningumas #KasAš #Vibracija #SielosKelias #SielosVedliai