Protėvių programos ! Patirtis su klientu ! Kokius randus palieka vaikų širdelėse - "pinigai" !

Šiandien aš, kaip niekad anksčiau, suvokiu savo gyvenimo prasmę. Aš esu agentas (kitaip negaliu įvardinti), pasąmonės agentas — tas, kuris mato tai, ko nemato kiti, tas, kuris girdi tylą tarp žodžių, tas, kuris jaučia žmogų giliau, nei jo protas leidžia pripažinti. Aš esu tas, kuris keliauja į pačias giliausias žmogaus vidinio pasaulio kerteles, į jo vaikystės šešėlius ir pamirštas istorijas tam, kad iš ten iškelčiau tiesą į šviesą. Tai mano prasmė, mano kelias ir mano dovana šiam pasauliui.

Istorija apie vaiką, kuris bijojo pinigų, nes jam pinigai buvo = mirtis.

Patirtis su klientu. Šia istorija dalinuosi su kliento sutikimu.

Buvo kartą mažas vaikas.
Labai mažas. Dar visai mažytis. 1960–1970 metais. Jis augo aplinkoje, kurioje pinigus uždirbti buvo daug sunkiau nei dabar. Tėvai dirbo sunkiai, šeima buvo didelė. Jis matė, kaip mama sunkiai dirbo, kad išlaikytų šeimą, o tėčio arba nebuvo, arba jis buvo tiek mažai, kad nedalyvavo kaip vyras ir šeimos išlaikytojas.

Pagal Visatos procesus: mama vaikui = saugumas, gyvenimas.
Tėtis vaikui = kryptis, finansai, savivertė.

Iš tėčio pusės ši šeima negavo finansų, tad visa našta gula ant mamos pečių. Tačiau mama, dirbdama sunkiai, mažam vaikui nesuteikia saugumo — ji nėra šalia. Todėl šito vaiko pasaulis buvo labai paprastas:
jei mama yra – aš gyvas, galima džiaugtis.
jei mama dingsta – aš galiu mirti.

Vaikui, mažam vaikui, nieko daugiau nereikia. Jis nesuvokia, kad kažkas turi išlaikyti šeimą. Jis viską mato tiesiogiai: yra mama — saugu; nėra mamos — nesaugu. Yra tėtis — yra pinigų; nėra tėčio — nėra pinigų. Bet tėtis dažniausiai atsiranda tik didesniame vaiko amžiuje.

Vaikystėje jam svarbiausia — mama, jos šiluma, jos buvimas. Tai ir yra vaikystėje gauta besąlygiška meilė.
Jokių pinigų, jokių darbų, jokių planų.
Mama = gyvenimas.
O gyvenimas vaikui yra laimė, džiaugsmas, sotumas, pilnatvė, laisvė.

Tačiau vieną dieną mama dingo. Ir tai nebuvo pirmas kartas — tai kartodavosi kelioms dienoms. Ne todėl, kad nenorėjo vaiko. O todėl, kad gyvenimas buvo sunkus. Jai reikėjo eiti dirbti, važiuoti kažkur toli uždarbiauti, uždirbti pinigus kitais būdais. Jos tikslas buvo parnešti pinigų į namus.

Ir kai tik mama išvažiuodavo uždirbti pinigų, vaikas likdavo vienas. Jam būdavo baisu. Jam būdavo neaišku. Jam būdavo tamsu ir nesaugu. Kai vaikai nežino, kur yra jų suaugę tėvai, jų galvelėse atsiranda tūkstančiai minčių, o pasąmonė viską įrašo.
„Mamos nėra — nesaugu.“
„Mama išėjo į darbą — nesaugu.“
„Mama išėjo dėl pinigų — nesaugu.“
O nesaugumas vaikui = mirtis.

Jo mažoje širdelėje atsirado pirmasis sakinys:
„Mama dingsta dėl pinigų.“

Kartais, kai mama grįždavo, ji būdavo pavargusi, liūdna arba neblaivi. Vaikas nežinojo, kad tai — dėl gyvenimo sunkumų. Mama nuolat kartodavo, kad pinigus uždirbti sunku.

Vaikas matė tik skausmą. Ir šis skausmas jo pasąmonėje rašė skurdo, trūkumo ir mirties programas:
„Mamos darbas atėmė iš manęs mamą.“
„Pinigus uždirbti sunku.“
„Pinigai yra mirtis.“
„Pinigai yra nesaugu.“

Šita istorija kartojosi kartų kartomis.
Vaiko mama taip pat prarado mamą, kai ši mirė. Tėtis išvažiavo į Ameriką dirbti. Vaikai liko vieni ir jau tada, ankstesnėje kartoje, matė nesaugumo jausmą: „darbas = mirtis“. Mama mirė, nes tėtis dirbo.

Ir šitas sakinys buvo perduotas kaip palikimas, kaip programa:
„Kai suaugusieji uždirba pinigus – vaikai lieka be tėvų.“

Pinigai = mirtis.

Vaikui mirtis nėra tik kūno mirtis. Vaikui mirtis yra:
kai mama dingsta,
kai tėtis dingsta,
kai namuose šalta,
kai nėra maisto,
kai niekas negina,
kai niekas nemyli.

„Kai atsiranda pinigai – aš lieku be meilės.“
„Kai atsiranda pinigai – mama dingsta.“
„Kai uždirbami pinigai – galima mirti.“

Vaikas bijojo pinigų ne todėl, kad jie blogi.
O todėl, kad pinigai atimdavo mamą.
Mama jam buvo meilė, saugumas, gyvenimas.

Vaikui meilė yra gyvybė.
Meilės nebuvimas — mirtis.

Todėl:
pinigai = pavojus,
pinigai = atskyrimas,
pinigai = skausmas.

O vaikui reikėjo tik vieno — MAMOS.

Šioje šeimoje pasąmonės programa „Pinigai = mirtis“ atsirado daugiau nei prieš 130 metų. Tai rodo, kad mes paveldime ne tik fizinį turtą, bet ir skausmą, programas, baimes. Senelis perdavė dukrai šią programą, dukra perdavė savo vaikams. Šioje šeimoje vyravo skurdas, nes dėl pinigų šeimoje mirdavo vaikai, likę be tėvų.

Karminis šeimos skurdo mazgas buvo paliktų, neišgyvenusių vaikų kerštas tėvams:
Pinigai = Mirtis.

O aš kaip visada, su meile  ❤️

Veidrodžio dėsnis arba ką reiškia laikas 10:01, 03:30...

Ar jums gyvenime dažnai pasitaiko situacijų, kai pagalvojate:
„Čia tai sutapimas“ arba „Kaip tai nutiko, gavosi“?

Kartais net išgirstu žmones sakant su šypsena:
„Na sutapk tu man taip!“

Ir žmonės būna nuoširdžiai nustebę. Jiems atrodo, kad kažkas gyvenime įvyko šiaip sau – spontaniškai, netikėtai, be jokio paaiškinimo.

Bet tiesa visada gilesnė. Mūsų gyvenime nėra atsitiktinių žmonių ir nėra atsitiktinių situacijų.

Nėra sutapimų.
Ir nėra „šiaip sau“.

Mes gyvename sąmonės pasaulyje, kur mintys – tampa realybe. Kiekviena mintis, kurią išsakome garsiai, tyliai ar mintyse, ypač su emocija, yra įrašoma į pasąmonę. O pasąmonė yra tiesioginis tiltas į kolektyvinę Visatos sąmonę. Tai reiškia – visa, kas vyksta mūsų viduje, turi savo atspindį išorėje.Kai vieno žmogaus sąmonė plečiasi – plečiasi visa Visata.Mes visi esame vieno lauko dalis. 

Ir vienas iš stipriausių būdų pamatyti, kur mes augame, o kur stovime vietoje – yra Veidrodžio Dėsnis.

Ką reiškia veidrodžio dėsnis?

Veidrodžio dėsnis sako labai paprastą, bet gilią tiesą: kiekvienas žmogus, kurį sutinkate, kiekviena situacija, kurioje atsiduriate – yra jūsų vidinių būsenų atspindys.

Kartais šis atspindys būna subtilus – toks, kurį pajaučiame tik vidumi.
Kartais jis būna labai ryškus – toks, nuo kurio norime pabėgti.
Kartais jis būna net skaudus – toks, kuris priverčia sustoti, susimąstyti, atsidusti ir pripažinti sau tikrąją tiesą.

Kiti žmonės atspindi mums mūsų tamsą (tai kas paslėpta ir nepripažinta) :

– mūsų baimes,
– mūsų gėdą,
– mūsų nepasitikėjimą,
– mūsų žaizdas,
– mūsų užspaustas emocijas,
– mūsų vaikystės nuoskaudas, pyktį, paslėptą agresiją, pavydą ir t.t.

bet taip pat ir  (mūsų šviesą, kurią slepiame viduje nes bijome būti pažeidžiame per tai):

– mūsų grožį,
– jėgą,
– išmintį,
– potencialą,
– meilę,
– šviesą,
– talentą,
– vertę.

Mes iš tikrųjų kitame žmoguje matome ne kitą žmogų. Mes matome save – jo akyse, žodžiuose, reakcijose, elgesyje., jo poelgiuose su mumis.

Ir net jei to nematome,  arba nenorime pripažinti, gyvenimas vis tiek rodo. Omes stovime vietoje, kaip baloje ir niekaip iš tos situacijos ( pamokos) neišeiname. Tai kaip, vis lipame ant to paties grėblio.

Kartais  Visata mums tai rodo – primintuku, kartais – kirviu. Kuris įsminga labai giliai... 

Kaip pastebėti veidrodines situacijas?

Vienas iš paprasčiausių būdų – laikas. Taip, tas, į kurį žiūrite kasdien ir net nesusimąstote.

Visatos matrica susideda iš skaičių nuo 0 iki 9. Ir kai Visata nori atkreipti mūsų dėmesį – ji pradeda kalbėti skaičiais.

Veidrodiniai, kaip: 10:01, 13:31, 15:51, 03:30, 05:50, 01:10

Tai nėra „šiaip“. Tai nėra „sutapimas“. Tai yra veidrodis. Skaičiai yra žinutė, o laikas tampa tiltu tarp jūsų vidaus ir išorės.

Pvz., laikas 03:30 reiškia labai paprastą principą: kas yra viduje – 03, tas atsispindi išorėje – 30.

Vidus ir išorė visada atitinka vienas kitą.

Kaip perskaityti pasąmonės žinutę?

Pasidalinsiu labai tiksliu pavyzdžiu.

Tai situacija iš mano kliento patirties, kuri labai aiškiai parodo, kaip veikia veidrodžio dėsnis gyvenime.

Moteris išsinuomojo patalpas, kur laikė daiktus. Ten buvo signalizacija – o ją valdyti reikėjo specialia programėle. Tačiau moteris pagalvojo: „Dar viena programėlė? tikrai ne. Nenoriu. Nesikelsiu daugiau appsų“. Ir kelis mėnesius ji tiesiog rašydavo nuomotojui žinutę:

„Ar galite išjungti signalizaciją?“

Kaip sakoma – paprašiau, žmogus padarė, viskas gerai.

Bet vieną dieną nutiko kitaip.

Moteriai reikėjo būtinai, labai greitai pasiimti svarbius daiktus, o nuomotojas: neatsiliepia, neatrašo, nereaguoja. O laikas spaudžia.

Jis prisimena – kartą ji jau buvo įvažiavusi nepranešusi ir tada atvažiavo apsauga.
Ją įspėjo. Pasakė – kitą kartą bus bauda.

Ir štai dabar – situacija kartojasi.Ji pažiūri į telefoną ir pamato laiką – 10:01.

Ir tą sekundę supranta: Tai veidrodis. Tai ženklas. Tai sprendimas.

Ji garsiai pasakė: „Aš rizikuosiu.“ Įvažiavo pati. Pasiėmė viską, ko reikėjo. Apsauga neatvažiavo.

O kelionėje namo, ji pajaučia viduje labai aiškų suvokimą: „Aš jau kitokia. Aš padariau tai, ko anksčiau nedrįsčiau.“

Anksčiau ji būtų bijojusi būti nubausta. Bijojo būti negera. Bijojo būti neteisinga. Bijojo būti sugėdinta.

Tai buvo vidinis vaikiškas pažeidžiamumas. O šį kartą ji pasirinko save. Veidrodžio dėsnis ją išmokė drąsos.

Integracija

Kai pamoka suvokiama – ji turi būti įtvirtinta veiksmais. Nes tik tada baimė išsivalo iš pasąmonės visiškai. Ir tik tada situacija nebesikartoja. Ir taip iš vidaus formuojasi naujas likimas.

Veidrodžio dėsnis yra vienas iš stipriausių Visatos dėsnių. Jis parodo tas vietas, kuriose mes dar slepiamės nuo savęs. Tai nėra bausmė. Tai yra kvietimas. Į brandą. Į tiesą. Į drąsą. Į šviesą. Į save tikrą.

Veidrodžio dėsnis moko mus pamatyti save kituose žmonėse ar situacijose. Ir tuomet pradeda vykti stebuklai.

Jei perskaitėte ir kažkur viduje pajutote save, kažkuri vieta palietė, atpažinote patirtį, savo baimę,
ar pamoką – pasidalinkite komentaruose.

Kokioje situacijoje jūs atpažinote save?

Ir ką jūs suvokėte šiandien?

Kaip visada su meile, Daiva  💝

👉 Jeigu nori suprasti asmenines veidrodines situacijas iš vidaus ir išgirsti ką jos tau sako – registruokis energetinei diagnostikai:

Spustelėkite čia

Nieko nėra pastoviau už pokyčius ! Tebūnie tai bus Gyvos minties dienoraštis šiandien Tau!

Pasaulis nuolat juda, kvėpuoja, keičiasi. Gamtoje niekada nepamatysi to paties vaizdo du kartus — net medis, žolė ar debesis kas akimirką tampa kitu. Tai gyvybės dėsnis.

Bet žmogus kartais pasirenka sustoti. Ir pats to nepastebėdamas — užstringa.

Kaip suprasti, kad sustojai, kad tavo upė virto pelke?
Labai paprastai. Tavo profilio nuotrauka socialiniuose tinkluose tokia pati jau daugelį metų.
Plaukų spalva ir kirpimas nesikeičia, nors viduje jau seniai trokšti permainų, bet vis atidedi.
Tavo aprangos stilius toks pat, kaip prieš dešimtmetį — patogus, bet be gyvybės. Spintoje daugiau kaip 50% darbužių juodos spalvos.
Tu nekeitėi darbo jau daug metų, veiklos, net kirpėjo ar dantisto — nes „geriau nejudinti, nes kiti gali sugadinti“.
Tavo kasdienybė tapo saugi, nuspėjama ir... labai rami. Per rami. Tavo kiekviena diena tokia pat kaip vakarykštė. Tavo  dienos maršrutas tas pats, rytas, kava, darbas, parduotuvė, namai, lova.

Tu kaupi senus drabužius „gal prireiks“, laikai buities daiktus, kurie jau seniai nebetarnauja, bet gaila išmesti.
Lyg tie daiktai būtų tavo istorijos sargai, o iš tiesų jie tiesiog laiko tavo energiją toje vietoje., ir tai mirus energija.

Tavo kalba nesikeičia – tie patys žodžiai, tie patys pasiteisinimai, tie patys „dar ne laikas“, „gal vėliau“, „dabar nepatogu“. Su draugais tu aptarinėji kitus, kas ką įsigijo, kiek mokėjo, kodėl išsiskyrė ir kaip taip galėjo pasielgti.
Net valgai tą patį, eini tuo pačiu keliu, sėdi toje pačioje vietoje, žiūri tas pačias laidas.
Ir vieną dieną pajunti – nebe gyveni, o palaikai praeities versiją savęs. O tavęs tikro gyvo kaip ir nėra. Ar atpažinai save ?

Atmink, gyvenimas – kaip upė. Jis nepaklausia, ar nori keistis. Jis tiesiog teka.
Ir jei tu bandai laikyti vandenį saujoje, jis vis tiek išbėga.

Pokytis yra kvietimas — švelnus ar audringas, bet visada su Meile.
Kiekvieną kartą, kai keitiesi, tavo siela atsinaujina, įsileidžia daugiau šviesos.
O viskas, kas nebeauga, tiesiog užmiega.

Todėl kviečiu, išdrįsk.
Nusikirpk, pakeisk spalvą, darbo kryptį, socialinių tinklų nuotrauką, trenerį ar net savo kasdienį kelią į darbą ar parduotuvę.
Atverk langą, išmesk senus daiktus, atlaisvink vietos naujam kvapui, naujai energijai, naujam sau.

Nes ten, kur keitiesi — ten gyveni.
Visa kita yra pelkė.

Kaip visada su meile, Daiva  🌞 💖 🔥

Kai Dievas atima – Jis grąžina tave pačiam sau

Kartą seną vienuolį aplankė žmogus, ieškantis Dievo. Jis norėjo paklausti, kodėl Dievas iš jo viską atima. Vienuolis ramiai atsakė: „Žmonės mano, kad jėga yra gauti daugiau. Bet tikroji jėga gimsta tada, kai kažkas išeina. Kai paleidi tai, prie ko buvai prisirišęs. Kai paleidi tai, be ko manei, kad neišgyvensi.“

Kai gyvenimas ima griūti, iš tiesų jis ne griūva – jis perstato tave iš vidaus. Tiesiog toje griūtyje atsiskleidžia tikroji tiesa: galbūt pirmą kartą tu pradedi suprasti, kas iš tiesų yra gyvenimas.

Dievas pirmiausia atima kontrolę. Tu nebegali visko numatyti, sustyguoti, paaiškinti. Atrodo, kad viskas slysta iš rankų, kad viskas griūva, nors iš tikrųjų griūna tik iliuzija. Tai ne bausmė, o kvietimas – pasitikėti savo sielos keliu. Tu pamatai, kad nevaldei nieko, tik bandai išlaikyti pasaulį pagal savo scenarijų. Kai ši iliuzija griūva, lieka tik pasitikėjimas – Dievu ir gyvenimu. Tu nustoji kovoti su srove ir imi plaukti kartu su ja. Iš to gimsta ramybė, kuri nepriklauso nuo išorės.

Po to Dievas atima atramą kituose žmonėse. Tie, kurie buvo tavo inkarai, nutolsta. Tie, kuriems buvai atrama, nebelaiko tavęs už rankos. Tu lieki viena – ne todėl, kad būtum palikta, o todėl, kad tavo siela subrendo. Ji nori eiti toliau. Kol žmogus ieško paguodos kituose, jo tikėjimas lieka vaikiškas. Kai atrama išorėje dingsta, gimsta vidinė vertikalė – tiesioginis ryšys su Dievu. Ir tada pirmą kartą girdi save – be svetimų balsų, be patarimų, be triukšmo. Tu išmoksti girdėti save, pasitikėti savimi ir Dievu. Pradedi gyventi savo, o ne kitų žmonių gyvenimą. Ne be klausai, o žinai. Tai tavo tiesa, tavo ir Dievo bendras šnabždesys.

Galiausiai Dievas atima prasmę. Tai sunkiausias, skaudžiausias ir kartu švenčiausias išbandymas. Kai viskas, kas turėjo reikšmę – dėl ko gyvenai, dirbai, nemiegojai naktimis, aukojaisi – staiga praranda spalvas, lieka tik buvimas. Tylus, gilus, platus. Tai vadinama dvasine tuštuma. Ji iš pradžių baugina, bet iš tiesų gydo ir valo. Iš šios tuštumos gimsta nauja prasmė – nebe ta, kuri buvo sukurta protu ar lūkesčiais, o ta, kuri ateina iš sielos. Tu nebebandai nieko suprasti ar paaiškinti. Ne ieškai – matai. Ne klausi – priimi. Ne kovoji – sutinki. Tie, kurie praėjo šią tuštumą, tampa skaidrūs kaip upės vanduo. Jie tiesiog eina. Nebesiekia, neįrodinėja, neskuba. Jie eina tyliai, bet jų viduje šviečia šviesa.

Ir tada Dievas grąžina viską iš naujo. Tik jau be prisirišimo, be baimės, be skausmo. Sugrįžta žmonės, situacijos, meilė, prasmė – bet viskas kitos kokybės, kito dažnio, kitos šviesos. Tai vadinama pilnatve. Čia nebelieka trūkumo, baimės ar ieškojimo išorėje, nes viskas yra viduje – širdyje. Dabar tai, ką laikai, tavęs nevaldo. Tu žinai, kad nieko neprarasi, nes viskas, kas užauga tuštumoje, yra tau ir dėl tavęs. Tu gali paleisti bet ką ir vis tiek liksi pilna. Nes niekas neprarandama – viskas tik keičia formą.

Tikroji dovana – paleisti tai, kas nebeleidžia augti. Aš dėkinga Dievui už kiekvieną praradimą, nes kiekvienas jų atvėrė naują šviesos sluoksnį manyje. Paleidimas nėra pabaiga – tai užaugimas iki savo sielos dydžio. Ten, kur yra atsakomybė, atsiranda laisvė. Ten, kur yra pasitikėjimas, yra palaikymas. Ten, kur yra vietos Dievui, atsiranda pilnatvė ir prasmė – tik jau kita, brandesnė, tyli.

Tai ta akimirka, kai nebe laikai, o leidiesi būti laikoma. Kai nebesistengi išlaikyti, o pasitiki. Ir kai paleidi, pajunti, kad esi viskas. Kad viskas, ko troškai, dėl ko kovojai ir aukojaisi, visada buvo tavyje.

Dievas negriauna – Jis išlaisvina. Ir tik tas, kuris leidžiasi išlaisvinamas, tampa vientisas, pilnas, tikras. Siela grįžta į savo natūralų būvį į savo prigimtį – į meilę.

Su meile, Daiva  💖 💖 💖

Iliuzija apie pasirinkimą

Atrodo, kad kiekvieną dieną stovime kryžkelėje: skirtis ar gyventi kartu, likti darbe, kuris slegia, ar ieškoti naujų kelių; pasilikti namuose, kuriuose negera, ar žengti į nežinią. Kartais dilema atrodo visai paprasta – pirkti raudoną ar žalią. Kartais ji tampa tokia didelė, kad supurto ne tik patį žmogų, bet ir visą jo aplinką.

Yra sprendimų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo smulkūs ir nereikšmingi, tačiau jie formuoja mūsų kasdienybę. Ir yra tokių, kurie daro gilų poveikį ne tik mums patiems, bet ir aplinkiniams – vaikams, šeimai, artimiesiems. Vienas vienintelis žmogaus sprendimas gali sudrebinti visą aplinkinį pasaulį – tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

Šiame straipsnyje pažvelkime į pasirinkimus plačiau – nuo kasdienių smulkmenų iki sprendimų, kurie paliečia giliausias gyvenimo šaknis: santykius, vaikus, netgi namus ir turtą. Panagrinėkime, kodėl kai kurie pasirinkimai tampa našta, o kiti praeina lengvai, vos palietę mūsų sąmonę.

Kasdieniai pasirinkimai – smulkmenos ar energijos vagys?

Kiekvieną dieną darome šimtus smulkių pasirinkimų. Kokią suknelę apsivilkti, kokį kavos puodelį išsirinkti, kuriuo keliu važiuoti į darbą. Atrodo, smulkmenos, tačiau net jos reikalauja mūsų dėmesio ir energijos.

Jeigu žmogus nuolat abejoja, permąsto, keičia sprendimą, jis švaisto savo gyvybinę jėgą ten, kur realios reikšmės nėra. Kodėl taip nutinka? Todėl, kad protas be aiškios krypties pradeda blaškytis – kaip vaikas, kuris nežino, kur eina, ir bijo prisiimti atsakomybę. Tokios abejonės sekina, o dienos pabaigoje žmogus jaučiasi išsekęs.

Paprasčiausias būdas padėti protui – duoti jam aiškias struktūras: „jei saulėta – renkuosi suknelę, jei lyja – kelnes; jei į darbą važiuoju iki 7 val., renkuosi vieną kelią, jei po 7 val. – kitą.“ Tokie aiškūs sprendimo modeliai padeda išvengti bereikalingo energijos švaistymo.

Kasdieniai pasirinkimai dažnai parodo mūsų vidinį neapsisprendimą. Jeigu sunku apsispręsti tarp raudonos ar žalios, dažniausiai tai atspindi ne daikto vertę, o mūsų būseną – baimę suklysti, nenorą prisiimti atsakomybės. Tokiu būdu susikuriame iliuziją, kad sprendimas yra gyvybiškai svarbus, nors iš tiesų jis neturi didelės įtakos nei mums, nei aplinkiniams.

Didieji gyvenimo sprendimai – kai dreba pamatai

Kai kurie pasirinkimai sukrečia ne tik mūsų kasdienybę, bet ir visą gyvenimo kryptį. Tai – santykiai, darbas, namai, šeima.

• Skirtis ar gyventi kartu. Sprendimas gali atverti kelią į laisvę, bet tuo pačiu sugriauti įprastą šeimos struktūrą. Jis paliečia ne tik du žmones, bet ir vaikus, artimuosius, draugus.

• Likti darbe ar išeiti. Kartais žmogus dirba vietoje, kur jaučiasi nelaimingas, bet bijo pokyčių – stabilumo praradimo, finansinių sunkumų, neaiškios ateities. Ir toks sprendimas tampa tikru sukrėtimu visai šeimai.

• Pasilikti namuose ar išeiti. Namai – tai ne tik sienos, bet ir saugumo jausmas, šaknys, įpročiai. Sprendimas parduoti, keisti ar palikti namus dažnai būna lyg žemės drebėjimas, kuris sukrečia ir mūsų vidų.

Šie pasirinkimai susiję ne tik su mumis. Jie paliečia vaikus, finansus, turtą, mūsų socialinį ratą. Vienas sprendimas gali sujudinti dešimt kitų gyvenimo sričių.

Tokiose situacijose žmogus dažnai įstringa, nes atrodo, kad bet kurį kelią pasirinkęs jis kažką praras. Viena pusė šaukia: „rinkis laisvę“, kita – „neprarask to, ką turi“. Taip žmogus pradeda gyventi tarp dviejų pasaulių, užstrigęs viduryje.

Ir nors tokiose akimirkose norisi ieškoti pagalbos iš artimųjų, vis dėlto galutinė atsakomybė tenka tik mums patiems. Svarbiausia – nesiaukoti. Aukos niekas neįvertins, o prarastas gyvenimas nebegrįš.

Iliuzija apie pasirinkimo laisvę

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmogus turi begalę pasirinkimų. Bet pažvelgus giliau matyti – dažnai laisvė yra tik iliuzija.

• Praeities programos. Dalis sprendimų kyla ne iš mūsų tikrųjų norų, o iš protėvių patirčių, vaikystės įsitikinimų, traumų. Žmogus gali manyti, kad renkasi pats, bet iš tiesų jį valdo praeitis.

• Baimės. Labai dažnai renkamės ne tai, ko trokštame, o tai, kas atrodo saugu. Tokiu būdu sprendimus lemia ne širdis, o baimė.

• Aplinkos įtaka. Ką pasakys tėvai, vaikai, draugai, visuomenė? Net nepastebime, kaip dažnai sprendimą darome ne dėl savęs, o dėl kitų.

Iliuzija slypi tame, kad dažnai vykdome ne savo, o jau kažkieno suformuotą scenarijų – mamos, tėčio, aplinkos.

Tikrasis pasirinkimas atsiranda tik tada, kai sustojame ir paklausiame savęs:

• „Ko aš noriu iš tikrųjų?“

• „Ar šis sprendimas kyla iš meilės, ar iš baimės?“

• „Ar renkuosi dėl savęs, ar dėl kitų?“

Tik tuomet iš iliuzijos galime pereiti į tikrą pasirinkimo laisvę.

Pasekmės – matomos ir nematomos

Kiekvienas sprendimas, kad ir koks mažas, turi pasekmes. Kartais jos pasirodo iš karto, o kartais – tik po daugelio metų.

• Matomos pasekmės. Skyrybos pakeičia šeimos struktūrą, naujas darbas atneša kitokias pajamas, persikraustymas sukuria naują aplinką.

• Nematomos pasekmės. Tai emocijos, energijos pokyčiai, pasąmonėje likę įrašai. Vienas sprendimas gali atsiliepti sveikatai, santykiams ar vaikų pasaulėjautai.

Nėra tik „gero“ ar tik „blogo“ pasirinkimo. Yra tik kelias, kuris veda į patirtį ir augimą. Kartais atrodo, kad sprendimas buvo klaida, bet būtent iš jo gimsta nauja jėga. Pasekmės tampa mokytoju.

Ir štai paprastas pavyzdys: jei aukosite savo gyvenimą dėl vaikų, jie už tai nepadėkos. Niekada nedėkoja tam, kuris pats nebrangina savo gyvenimo. Jei žmogus nuolat renkasi kitus, o ne save, jis negali išmokyti vaikų branginti gyvenimo. O jei vaikai neišmoksta branginti gyvenimo, jie negali gerbti ir tų įsčių, per kurias atėjo į šį pasaulį.

Su meile Daiva  💛 💛 💛

Kodėl mes renkamės kitus kaip vedlius vietoj savęs?

Perskaičiau straipsnį vienoje žinių platformoje „Tai lyg garbinti Kašpirovskį“ – apie tai, kodėl mes renkamės kitus kaip vedlius vietoj savęs.

Jei skaitote šį straipsnį – palikite prašau atsiliepimą.
Tegul tai bus mūsų energetiniai mainai – aš dalinuosi iš širdies, o jūsų žodis grąžina atgal šilumą

Dėkoju ! 🌿

Kodėl mes renkamės kitus kaip vedlius vietoj savęs? 

 Rašau, nes noriu pasidalinti su jumis savo, kaip laisvo ir sąmoningo žmogaus, požiūriu. Remsiuosi savo ezoterinėmis žiniomis ir patirtimi, kurią sukaupiau per 53 savo gyvenimo metus. Kiekvieną situaciją ir įvykį analizuoju per priežasties ir pasekmės dėsnį, per Karmos dėsnį, ir tai nuolat atsiskleidžia mano darbe su klientais. Tikiu, kad kai kam tai gali sukelti šypseną ar net juoką. Ir aš pati kažkada rinkau karmos taškus, tikėjau, kad ten danguje sėdi dėdė Jonas, kuris viską sumuoja. Kai jis pamato, kad taškų jau nemažai – nueina man drožti baroko stiliaus miegamosios lovos, kad kai numirsiu, gyvenčiau kaip karalienė. Bet viskas pasikeitė, kai realiai pradėjau susidurti su tuo, ką pati buvau sukūrusi praeityje – ir turėjau išjausti, išgyventi savo pačios pasakytus žodžius, įsitikinimus, sprendimus. Viską patyriau savo kailiu. Žmogaus siela iš prigimties ieško šviesos, tiesos, krypties. Tačiau dažnai, užuot atsigręžę į savo vidų, mes tą kryptį atiduodame į kito rankas – mokytojo, dvasinio autoriteto, sistemos. Kodėl? Nuo vaikystės mus moko klausyti: tėvų, mokytojų, kunigo, valdžios, vyresniųjų. Mus moko klausyti „geresnių“, „protingesnių“, „nušvitusių“. Retai kada girdime frazes: „Pasitikėk savo jausmu“, „Tu žinai atsakymą“, „Ką sako tavo kūnas?“ Vietoj to dažniau girdime: „Nebūk jautrus – nerodyk čia savo emocijų“, „Tu dar per mažas suprasti, ko tu nori“, „Klausyk, ką sako mokytojas.“ Tai – pirmosios plytos savivokos bokšto griuvėsiams. Taip statomi melo pamatai naujo žmogaus gyvenimui. Ir tas žmogus tiki, kad jei manyje nėra tiesos ar teisingumo jausmo, aš turėsiu jų ieškoti pas kitus. Juk mama ir tėtis visada žinojo geriau – kas man skaniau, kas geriau, ko man reikia. Aš negaliu pasitikėti savimi – turiu tikėti kitais, nes jie geriau pažįsta mane, žino, kaip man pasiekti tai, ko noriu. Taip buvo auginama mano karta. Ir nors dabar išorėje matau, kad kažkas po truputį keičiasi, bet mano manymu šis pokytis labai lėtas. Mūsų protėviai ilgai gyveno sistemoje, kur autoritetas reiškė išgyvenimą. Tiek sovietmečiu, tiek dar anksčiau – jei paklūsti, būsi saugus. Jei klausysi – galbūt liksi gyvas. Tai buvo išlikimo programa. Ir ji niekur nedingo. Ji vis dar gyva mūsų DNR – tai įrodo ir epigenetikos mokslas. Per DNR ląsteles paveldime ne tik ligas, bet ir įsitikinimus, elgesio modelius, skausmus. Tai, ką žmonės vadina „likimu“, „lemtimi“ – dažnai yra tik paveldėtos programos. „Kažkas kitas žino geriau. Jei nepaklūsi – kentėsi.“ „Visi mūsų giminės vyrai buvo silpni – ir tu, sūnau, toks pats.“ „Mes iš biednų žmonių – kur tu ten veržiesi į mokslus, eik geriau dirbti – bus daugiau naudos.“ „Tu toks kaip tavo tėvas – nieko keisto, kad taip elgiesi.“ Tai – ne sūnaus, o mamos skausmo žodžiai. Skausmo dėl neteisingo savo pasirinkimo – pasirinkto vyro, kuris neišpildė jos lūkesčių. Ir kai sūnus yra tėvo kopija – motina nejučia ima neapkęsti to, ką ji mato jame. Neapkenčia jo ne todėl, kad jis kaltas – bet todėl, kad jo buvimas primena jai jos pačios gėdą, kaltę ir nusivylimą. Ir tik per tiesos pripažinimą, per atsakomybės priėmimą galima išsilaisvinti ir pamilti savo vaiką kaip dalį savęs. Gilesniame lygmenyje – dažnai viskas prasideda nuo to, kad jauna moteris bėgo nuo tėvo tirono. Ji net sako motinai: „Jau aš tai niekada negyvenčiau su tokiu vyru kaip tėtis.“ Ir tie žodžiai tampa karminėmis durimis. Žodžiai „niekada“, „aš be jo neišgyvenčiau“, „jau aš tai ne“ – tai ne šiaip pasakymai. Jie atidaro energetinius mazgus, į kuriuos žmogus po to įsipainioja. Kai žmogus negeba prisiimti atsakomybės už tai, ką pasakė, ką darė – gyvenimas jam parodo. Jis turi pasimatuoti savo žodžius. Pasimatuoti tai, ką pats išsišaukė. Ir kai tokį žmogų sutinka „šventas mokytojas“, kuris kalba gražiai, žiūri į akis, vadina jį „siela“ – viduje prabunda sena viltis: „Gal jis tas, kuris išves mane iš kančios. Gal jis mane išgelbės.“ Mokytojas atrodo kaip saugumo garantas. Kai skauda, kai viduje chaosas – daug lengviau pasitikėti tuo, kuris sako: „Aš žinau kelią. Aš tave vesiu.“ Tai sukuria iliuziją: tu jau niekada nebebūsi vienas, tavimi bus pasirūpinta, tau nereikės prisiimti atsakomybės. Tu būsi priimtas toks, koks esi. Bet tai – tik iliuzija. Dvasinis ego sako: „Aš ieškau tiesos.“ „Aš esu išrinktasis.“ Bet giliau slypi visai kas kita: „Aš bijau savo galios.“ „Aš bijau būti savarankiškas.“ „Aš bijau prisiimti atsakomybę už gyvenimą.“ Nes jei aš esu vedlys sau – aš nebegaliu kaltinti nieko. Nei mokytojo, nei likimo, nei sistemos. O tai baisu. Nes tai reiškia – aš jau nebe mažas. Tai reiškia – aš turiu užaugti. O užaugti pavojinga. Nes tada nebėra kaltų. O be kaltų – nėra ir prie ko prisiglausti. Vaiko pasąmonėje tai reiškia mirtį. Jei suaugę vos išgyvena – aš tikrai neišgyvensiu. Todėl pas daugelį mūsų viduje vis dar gyvena vaikiškas noras: „Jei būsiu geras, gražus, šventas – kažkas mane pamatys ir išgelbės.“ Ir tada tas „gelbėtojas“ tampa mūsų tėvu, motina, Dievu. Bet tiesa – visai kita. Tik mes patys galime išgelbėti save. Kai renkamės kitus kaip vedlius, dažnai tai darome ne iš sąmoningumo, o iš baimės, iš pasimetimo, iš meilės alkio. Ir nors vedlys gali parodyti kryptį – tik mes patys galime eiti savo keliu. Nes tu niekada nebūsi tas vedlys – tu esi TU. Tu negali nugyventi kito gyvenimo – tu turi savąjį. Tau nereikia retrito, kad tave išgelbėtų. Tau nereikia stebuklingo mokytojo. Tau nereikia dvasingų praktikų, kurios kažką „sutvarkys“. Tai tik įrankiai. O jei tu nemoki jais naudotis – jie neveiks. Ir niekas tavęs neišgelbės. O kai atmeti savo gyvenimą – jis pradeda vytis tave. Ir primena: – Šitas chaosas – tai tavo ramybės pamoka. – Šitas vaikas, kurio nemyli – tavo pasirinkimo atspindys. – Šita vieta, kurioje esi – tavo projekto vardas „Mano gyvenimas“. Ir tik kai pripažįsti: taip, aš tai sukūriau. Aš pasirinkau. Aš susikūriau. Tada sustoji ieškoti gelbėtojų. Tik tada, kai sugrįžti į savo vidinį autoritetą, kai tampi sau vedliu – atrandi save. Ir pagaliau liaujiesi ieškoti kažko, kas prisiims atsakomybę už tavo gyvenimą. 

 Tada ateina tylus žinojimas: Aš galiu kitiems pašviesti ir parodytį jų kelią. Bet aš negaliu nueiti jų kelio. Ir aš einu. Savo keliu tolia. Aš esu. Aš kuriu savo pasaulį.

Su meile Daiva  💛 💛 💛

Išsiskyrėte o trauka liko, jautiesi įkalintas kad negali paleisti kito žmogaus...

Kai negali pamiršti vieno žmogaus, trauka begalinė net po vieno ar kelių susitikimų, jautiesi tarsi esate surakinti grandinėmis...

Jei skaitote šį straipsnį – palikite prašau atsiliepimą.
Tegul tai bus mūsų energetiniai mainai – aš dalinuosi iš širdies, o jūsų žodis grąžina atgal šilumą 

Dėkoju ! 🌿

Jei tai apie tave – ir tau atrodo, kad niekaip nepavyksta paleisti vieno žmogaus – šis tekstas tau. Praėjo dienos, savaitės, gal metai, bet jis (ar ji) vis dar gyvena tavo mintyse. Tarsi meilė plėšytų širdį. Atsikėlęs(-usi) ryte – pirmas vaizdas tavo galvoje – jo akys, ar mintys apie jį. O eidamas(-a) miegoti, širdis vis dar jaučia jį (ją), o mintys vėl grįžta pas tą patį žmogų. Tarsi tarp jūsų būtų buvusi ne diena, ne savaitės ar mėnesiai – o šimtas metų bendros istorijos.

Trauka – gili ir nepaaiškinama. Tai nėra paprastas ilgesys. Tai vidinis šauksmas, tarsi tavo pačio dalis būtų likusi tame žmoguje. Tarsi tavo siela ieškotų kelio atgal pas save per jį. Kartais net graužia širdį, sielą. Galvoje sukasi klausimas: kodėl negaliu jo (jos) pamiršti? Kodėl taip traukia, nors būti kartu neįmanoma? Jausmas kad niekada nepamirši...

Kas tai? Karminiai ryšiai, sielos sutartis, veidrodis

Tu sutikai ne šiaip žmogų. Tu sutikai karminį partnerį. Dažnai tokie santykiai ateina ne tam, kad juos „turėtum“, o tam, kad pabustum. Jis ar ji pasirodė tavo gyvenime kaip veidrodis, o kad parodytų tavo vidinę kelionę.

Per jį tu pajutai save. Todėl trauka tokia stipri. Todėl pasijutai tarsi grįžęs(-usi) namo – nes šalia jo atsivėrė tavo gilesni sluoksniai. Tavo siela nubudo. Jis tėra raktas. Sielos kontraktas, padėjęs tau pabusti.

Dažnai tai nutinka tada, kai ilgą laiką žengei vieniša(-s) širdimi gyvenimo keliu. Kai šalia tavęs nebuvo nieko, kas galėtų išklausyti, padėti, patarti. Buvai ten, kur tavęs niekas nesuprato – tik kažko reikalavo. O jis atėjo laiku ir vietoje – „ištraukti“ tavo žaizdų. Šis žmogus atėjo tau parodyti tavo skausmą, kurio ilgai nepripažinai. Gal buvai įsisukęs(-usi) į aukos ar gelbėtojo vaidmenį. Buvai visiems viskuo – o sau niekuo. O tada atėjo jis ar ji: gražus(-i), švelnus(-i), atrodė tikras ir tyras – ir visam laikui... Kai jis (ji) išėjo, tu pajutai – grandines. Tu nubudai. Gal po griūties, po sunkaus įvykio. Bet tai buvo pabudimas.

Kodėl jis? Kodėl dabar?

Kai siela nubunda, prasideda sąmoningumo kelias. Tu buvai savo dugne. Bet nebuvo kas tau pašviestų tavo vidinių žaizdų. Tavo širdis ieškojo tiesos, tikrumo, meilės be kaukių. O tada atėjo jis ar ji.

Jis tapo tavo augimo katalizatoriumi. Kai pažiūri į jį, matai savo baimes, ilgesį, savo vaikystės žaizdas. Matai, kaip ilgai ieškojai savęs kituose. Matai, kiek daug norėjai išgelbėti, pakeisti – ir jame pamatęs(-i) save... supranti, kad visa tai buvo apie tave. Kaltės skausmas, manipuliacijos, priekaištai, išdavystės – viskas, ką matei jame, buvo tau apie tave. Jis tiesiog apšvietė tavo vidų. Nes – „kas viduje, tas ir išorėje“. "Veidrodžio dėsnis".

Veidrodis – gydantis ir aštrus

Šie santykiai – kaip veidrodis. Ne rožėmis klotas, bet tikslus. Kai jis atsitraukia – tu griūni. Kai artėja – tu bijai. Kad netiksi, kad nepriims, kad vėl skaudės kaip tada skaudėjo. Tai ne stabilumas, tai – dvasinis augimas. Jis tave moko: kaip sugrįžti į save. Kaip atsisakyti priklausomybės nuo kito žmogaus jausmų. Kaip išmokti stovėti savo centre. Gyventi sau ir dėl savęs. Gyventi taip, tarytum šis pasaulis – tau ir dėl tavęs.

Tavo darbas – ne keisti jį ar ją, ne laukti jo ar jos, o gydyti save. Žiūrėdamas(-a) į jį, klausk savęs: kur aš palikau save? Kur save išdaviau, žeminau, menkinau? Ko vis dar ieškau kituose žmonėse? Kur noriu būti pamatytas(-a), įvertintas(-a), apkabintas(-a), išgirstas(-a), priimtas(-a)?

Kaip paleisti tą, kurio negali paleisti?

Paleidimas prasideda ne nuo to žmogaus atsitraukimo, o nuo tavo sprendimo būti su savimi. Leidimo sau būti savimi. Leidimo sau gyventi sau ir dėl savęs. Kai trauka grįžta – kvėpuok. Uždėk ranką ant širdies. Ne bėk nuo to jausmo – išbūk jame. Būk su savimi tame jausme. Pasakyk sau: „Tai tik senas įprotis. Tai tik ilgesys būti mylima(s). Tai rodo, kad aš vis dar nemyliu ir nevertinu savęs. Aš jau esu mylimas(-a). Aš jau esu pakankamas(-a).“

Paleisti – tai atpažinti, kad tai buvo ne apie jį, o apie tavo sielos šauksmą – būti išgirstam(-ai), mylimam(-ai), saugiam(-ai).

Sielos augimas – kas keičiasi po to?

Kai išdrįsti paleisti, pradedi matyti: visa tai buvo dėl tavęs. Tavo jėga ir galia auga. Nes tu priimi savo jautrumą. Apkabini savo tamsą ir vedi ją į šviesą. Tu tampi aiškesnis(-ė), tvirtesnis(-ė), jautresnis(-ė) sau. Tu jau nebegriebi kiekvieno, kas atrodo „pažįstamas“. Tu nebeieškai užpildymo savęs kituose žmonėse.

Ateina ramybė. Ateina kiti – nauji – žmonės. Bet šį kartą tu žinai: tavo vertė nepriklauso nuo to, ar kažkas tave pasirinko. Tu jau pasirinkai save. Tavo energija keičiasi, ir seni žmonės iš praeities išeina tam, kad atlaisvintų vietą naujiems.

Energetinis sugrįžimas į save

Kai traukia – ne visada reiškia, kad reikia eiti. Kartais tai reiškia, kad tu pasitraukei iš savo centro, iš širdies – ten, kur tavo sielos namai. Tu išėjai iš namų – vidinių namų.

Sveikinu – tu esi sąmoningas žmogus. Ir dabar tu gyveni čia ir dabar. Ne praeityje, ne ateityje. Ne iš proto – o iš širdies.

Energetinis sugrįžimas – tai praktika, kurioje tu nebesekioji proto istorijų. Tu grįžti į kūną, į širdį, į šią akimirką.

Tu pasakai: „Šita trauka – tik ženklas. Aš jau esu visa(s). Aš jau esu namie. Mano širdis – mano namai.“

Ir tada viskas keičiasi.

Ir aš tave myliu  💛 💛 💛

Pirmas vyras moters gyvenime – Tėtis

Jei skaitote šį straipsnį – palikite prašau atsiliepimą.
Tegul tai bus mūsų energetiniai mainai – aš dalinuosi iš širdies, o jūsų žodis grąžina atgal šilumą 🌿💫 🌿 Dėkoju !

Atpažinimas

Traumas su tėčiu dažnai slepiame labai giliai, nes vaiko širdis linkusi mylėti bet kokį tėtį. Tačiau per laiką kūnas ir gyvenimas pradeda kalbėti apie tai, ko pati sau nenori pripažinti.

Traumas su tėčiu galime atpažinti per kelis aiškius ženklus:

Per gėdą

Ar kada pastebėjai, kad vengi kalbėti apie savo tėtį, kai kiti dalinasi apie savo tėvus?
Galbūt tavo socialiniuose tinkluose net nėra tavo tėčio pavardės prie vardo, ir net antras žodis kuriuo save b vadini tau gali daug ką pasakyti apie tavo santyki su tėčiu. Nes kažkur giliai viduje tu jo atsisakai – tarsi jis nėra tas, kuriuo norėtum didžiuotis.
Gal tau gėda dėl jo išvaizdos, elgesio, priklausomybių ar socialinio statuso?
Gal tau skaudu prisiminti, kaip jis elgėsi su tavo mama?

🗝️ Gėda visada rodo, kad santykis su tėčiu tau vis dar kelia skausmą.

Svarbu suvokti:
Tai nereiškia, kad tavo tėtis buvo blogas žmogus. Tai reiškia, kad vaikystėje tavo viduje susiformavo skausminga reakcija į tam tikras situacijas, susijusias su tėčiu ar su tėvų santykiais, kuriuos matei per tėčio pusę.

Kūno žinutės

Kūnas kalba:

• Dešinė kūno pusė – dažniausiai rodo neišgydytą santykį su tėčiu.

• Jei skauda dešinė ranka, koja, petys ar nuolat kartojasi traumos šioje pusėje – gali būti, kad kūnas tau rodo, jog giliai viduje vis dar neši skausmą ar atstūmimą savo tėčiui.

• Tatuiruotės dešinėje pusėje – dažnai pasąmoningai uždedamos „kaukes“ ant žaizdos vietos.

Jei kūno skausmai eina per dešinę pusę, o mintyse vis kyla neapykanta, pyktis ar gėda mamai – atkreipk dėmesį: kūnas kalba apie santykį su tėčiu, bet per tavo reakcijas į mamą. Tai subtilus, bet labai dažnas užslėptas konfliktas.

Per mintis

Ką galvoji apie savo tėtį?
Ar jis buvo silpnas? Neprieinamas? Per griežtas? Kritikuojantis? Gal jis per daug dirbo ir neturėjo tau laiko?
Mintys apie tėtį dažnai išduoda vidinį konfliktą – net jei bandai racionaliai pateisinti jo elgesį.

Per santykius su vyrais

Pažvelk į vyrus savo gyvenime – partnerius, kolegas, draugus.
Ar jie sukelia tau tokius pačius jausmus, kokius kadaise jutai būdama šalia tėčio?
Ar jie:

• Tave atstumia?

• Tave kritikuoja?

• Yra emociškai neprieinami?

• Ar galbūt tu bijai jų artumo? 

• O gal kaip tik didžiuojiesi ir jautiesi šalia kokio viršininko ar kito svarbaus vyro kaip už sienos?

💰 Svarbus akcentas:
Tėtis energetiškai yra atsakingas už tavo savirealizaciją, materialumą, gebėjimą uždirbti pinigus.
Jei santykis su tėčiu neišgydytas – dažnai jausi, kad tau kažko trūksta:

• Darbo srityje – bus sunku kilti ar realizuoti save.

• Finansų srityje – gali būti nuolatinė kova už pinigus.

• Veikloje – bus sunku pajausti pasitenkinimą ir stabilumą.

🗝️ Tėtis simbolizuoja leidimą sau eiti į pasaulį ir sėkmingai veikti. Jei tėčio žaizda negydoma – tarsi pati sau viduje draudi kilti.

Per vyro projekciją – kaip tėtis „perkraustomas“ į partnerius

Jei turi traumų su tėčiu, tokiu būdu tu savo gyvenime kiekvieną tau lyg svarbesnį sutiktą vyrą pasąmoningai paversi savo tėčiu, tai projekcija į traumas.
Tu bandysi jį taisyti, gelbėti, keisti, tikėdamasi, kad šį kartą tau pavyks „išgydyti“ savo seną skausmą.

Ir tai vyks tol, kol neišgydysi šių traumų.
Kol neišgydysi – į tavo gyvenimą vis ateis vyrai, kurie tau švies, kaip veidrodis, kas yra tavo viduje. Jie bus tavo mokytojai, rodantys tavo pačios vidinius įsitikinimus, kuriuos nešiesi iš vaikystės. Šios pamokos gali būti skausmingos. Kuo labiau priešinsiesi ir kovosi bandydama įrodyti, tau skaudės.

Pavyzdys:

Tarkime, jei tu galvoji, kad tavo tėtis buvo vargšiukas, nes mama su juo išsiskyrė, ir tėtis tave labai mylėjo, jūs daug bendravote, jūs buvote geriausi draugai - gal tėtis slėpėsi už tavęs ?
Tuomet dažnai pritrauksi nebrandžius vyrus, kuriuos vis bandysi gelbėti.
Tarsi per juos bandysi išgelbėti savo tėtį ir taip užbaigti neišgyventą vaikystės istoriją.

Kaip tai veikia gyvenime:

• Jei tėtis buvo šaltas ir neprieinamas – sutiksi vyrus, kurie tavęs nepasiekia emociškai, jis bus uždari, tarsi neprieinami jausmų srityje.

• Jei gėdijiesi savo tėčio – trauks vyrus, kuriuos slapta norėsi pataisyti juos arba jie  tave atstums greitai, nes giliai viduje netiki, kad vyrai verti pasitikėjimo.

• Jei tėtį matei kaip „vargšą“ – dažnai pritrauksi partnerius, kuriuos norėsi išgelbėti, paremti, tarsi užauginti ir apginti juos, nes mama buvo  blogietė ir skriaudė tavo draugą - tėtį.

Svarbiausia:

Kol neišgydysi santykio su tėčiu – tavo pasąmonė vis kvies naujus „mokytojus“ – vyrus, kurie tau rodys tavo pačios vidinius įsitikinimus.

Kai išgydysi – tu pradėsi pritraukti vyrus, kurie įkūnija jau naują, sveiką modelį.

Sielos evoliucija – Keturi vyrai moters gyvenime

Jei skaitote šį straipsnį – palikite prašau atsiliepimą.
Tegul tai bus mūsų energetiniai mainai – aš dalinuosi iš širdies, o jūsų žodis grąžina atgal šilumą 🌿💫 🌿 Dėkoju !

Moteris savo gyvenime sutinka keturis svarbius „vyrus“. Kiekvienas jų atlieka unikalų vaidmenį jos sielos evoliucijoje, sąmonės augime ir laisvės link vedančiame kelyje. Tai keturi vidiniai ir išoriniai vyrai, kurie veikia kaip mokytojai, veidrodžiai ir sielos palydovai. Kai šie keturi vyrai yra išgydyti, moteris tampa laisva. Laisva būti savimi, laisva gyventi ir mylėti.

Pirmas vyras – Tėtis

Tėtis – pirmasis vyras, kurį mergaitė sutinka savo gyvenime. Jis formuoja moters santykį su vyriška energija ir palieka pirmąjį įrašą jos širdyje: ar pasaulis yra saugus, ar vyrai yra patikimi, ar ji yra verta meilės. Jis įrašo, ar moteris jaučiasi pati geriausia ir jau tobula tokia, kokia yra - savivertės formavimas.

Jei santykis su tėčiu buvo traumuojantis, net suaugusi moteris ilgus metus gali ieškoti jo energijos kituose vyruose, bandydama išgydyti šią pirmąją žaizdą. Moteris gali nesąmoningai ieškoti patvirtinimo, kurio nesulaukė iš tėčio, stengdamasi gauti tai iš partnerių, draugų ar kolegų. Tačiau tikrasis gydymas prasideda tada, kai moteris atleidžia savo tėčiui, kai priima jį tokį, koks jis buvo, ir kai viduje leidžia sau jaustis saugiai šalia vyriškos energijos. Tik tada ji tampa laisva nuo vidinių kovų ir vaikystės šablonų.

Antras vyras – Partneris, kuris atneša veidrodį

Partneris – vyras, kuris atspindi visus dar neišgydytus moters vidinius kampelius. Visos pretenzijos, kurias moteris turi savo partneriui, iš tikrųjų gyvena jos pačios viduje – tai senos žaizdos, traumos, paveldėtos programos ir primesti įsitikinimai, kuriuos ji nešasi iš vaikystės. Partneris yra tarsi gyvas veidrodis – jis iškelia į paviršių tai, ką moteris savyje ilgai slėpė.

Jis dažnai suaktyvina tėčio žaizdas, bet kartais ir mamos sukurtas traumas. Jo buvimas gali pažadinti savivertės trūkumą, kontrolės poreikį, priklausomybės modelius ir įvairias pasąmonines baimes. Partneris yra sielos mokytojas – jo misija parodyti moteriai, ką ji dar turi savyje išgydyti.

Kai moteris pradeda sąmoningai stebėti, ką partneris jai rodo, kai ji supranta, kad jis nėra atsakingas už jos laimę, kai ji išmoksta paleisti santykius su meile, jei jie jau nebetarnauja jos augimui – tada ji pradeda auginti meilę sau. Tada partnerystės tampa laisvos, nebepririštos prie vaikystės istorijų.

Trečias vyras – Vidinis vyras

Trečiasis vyras gyvena moters viduje. Tai vidinė vyriška energija, kuri veikia per veiksmą, struktūrą, savirealizaciją ir kryptį. Žmogus visada yra tarsi dviejų tėvų junginys – moteriškos ir vyriškos energijos visada gyvena kartu jo viduje.

Kai vidinis vyras yra sužeistas, moteris dažnai perdegina save. Ji nuolat ieško tobulumo, ji turi būti stipri ir laikyti visus  keturis namo kampus. Ji bėga nuo situacijų ir problemų, ir negali sustoti. Ji tampa griežta sau, plaka save už kiekvieną klaidą, užsideda perfekcionizmo kaukę ir save nuvertina. Tuomet jos veiksmai gimsta iš baimės, ne iš meilės. Ji veikia tarsi verčiama, o ne vedama. Tai suki našta nes ji pasąmoningai tempia savo ir vyrišką naštą.

Gydyti vidinį vyrą reiškia išmokti veikti iš meilės, ne iš prievartos. Kurti balansą tarp buvimo ir veikimo, leisti sau ilsėtis ir priimti pagalba. Tai leidžia moteriai pasitikėti savo sprendimais, nebebėgti iš gyvenimo, o būti jame su džiaugsmu.

Ketvirtas vyras – Dievas

Dievas – tai aukščiausioji vyriška energija moters gyvenime. Tai tikėjimas Visata, gyvenimu, Dievu ir viskuo, kas vyksta su tavimi. Tai jausmas, kad gyvenimas teka per tave ir tau nereikia nieko stumti jėga. Tai pasitikėjimas, kad esi saugi Visatoje, kad esi palaiminta, mylima, globojama, ir kai prašai pagalbos – ją gauni.

Kai ši žaizda gyja, tu suvoki, kad tau nieko netrūksta. Tu nebeneši spaudimo sau įrodyti, veikti ar kažko pasiekti. Tu darai tik tai, kas kyla iš meilės ir noro. Tu suvoki, kad esi mylima besąlygiškai, ir tau pakanka jausti šią meilę savo viduje. Tau nebereikia ieškoti vyro, kuris tave užpildytų – tu jau turi savyje visus keturis vyrus. Tik tada į tavo gyvenimą ateina brandus vyras, kuris jau neprivalo tavęs išgelbėti ar sutaisyti.

Kai išgydai santykį su Dievu, tu leidžiasi pasitikėti gyvenimo tėkme ir paleidi baimę būti viena. Tu žinai, kad niekada nesi viena, nes Visata visada yra su tavimi.

Kai išgydai keturis vyrus – tėtį, partnerį, vidinį vyrą ir Dievą – tu tampi laisva moteris. Tu nebepriklausai nuo išorinių aplinkybių ir žmonių. Tu esi pilna savyje. Tu pasitiki savimi ir gyvenimu. Tu esi laisva mylėti ir būti mylima. Kai moteris myli save – visas pasaulis myli moterį.

Bus daugiau...

Mano sielos kelionė: Per šešėlius į šviesą

Jei skaitote šį straipsnį – palikite prašau atsiliepimą.
Tegul tai bus mūsų energetiniai mainai – aš dalinuosi iš širdies, o jūsų žodis grąžina atgal šilumą 🌿💫 🌿 Dėkoju !

Šešėliai – tai mūsų pasąmonėje paslėptos dalys, kurias ilgą laiką nepriėmėme, nuslopinome arba pabijojome jas išgyventi. Tai gali būti:

• užslopintos emocijos (pyktis, baimė, liūdesys),

• mintys ar instinktai, kurie neatitiko šeimos ar visuomenės normų,

• baimės ir traumos, kurias buvome priversti ignoruoti, kad išgyventume,

• primesti ir paveldėti įsitikinimai, kurie įrašyti mūsų giminės, kultūros ar kolektyvinėje atmintyje,

• pasikartojantys įpročiai ir programos, kurios valdo mus nesąmoningai,

• net paslaptys, kurias nešam iš vaikystės ar per sielos liniją.

Dažnai tai buvo tai, kas nebuvo saugu parodyti: mūsų gyvybė, emocionalumas, seksualumas, gėris, net šviesa.
Ir todėl visa tai buvo nustumta gilyn į vidinį „šešėlinį rūsiuką“, kur energija nesunyko – ji tik laukė, kol bus atpažinta.

Šešėlis – tai ne tamsa pati savaime, o neapšviesta sąmonės dalis.
Ji turi stiprią energiją – tačiau kai lieka nematoma, ši energija pasireiškia gresmingomis formomis:

• pyktis → sprogimai ar autoagresija,

• pavydas → santykių griovimas,

• kaltė / gėda → savęs nuvertinimas,

• baimė → kontrolė, perfekcionizmas, užsidarymas,

• nerimas → nepastovumas, nerymas, chroniškas nepasitenkinimas,

• vidinis pasimetimas → „nežinau, kas esu“, „nežinau, ko noriu“.

Bet kai pasižiūri į šešėlį sąmoningai, pradedi matyti:

• kad po pykčiu slepiasi tavo savivertė,

• kad po gėda – tavo jautrumas ir švelnumas,

• kad po kontrole – tavo baimė būti palikta,

• kad po nerimu – tavo troškimas būti tikra ir laisva.

Carl Gustav Jung rašė:

„Kol sąmoningai nepadarysi savo šešėlio sąmoningu, jis valdys tavo gyvenimą – ir tu tai vadinsi  likimu.“

Būtent čia gimsta sąmoningumas.
Kai tu įvardini savo šešėlį, kai nepabėgi nuo to, ką jauti, o pažiūri tam į akis su švelnumu, tavo smegenys plečiasi, jungtys persirašo, siela integruoja naują šviesos lygmenį.

Tuomet šešėlis:

• ne bevaldo tave, o tampa tavo jėga;

• ne slopina, o atveria kūrybą;

• ne skaudina, o veda kitus.

Šešėlis virsta šviesos jėga tik tada, kai jį atpažįsti ir priimi be kovos.
Tai – vidinis alchemijos procesas, kai vidinė tamsa išlaisvinama ir transformuojama į sąmoningą jėgą.

 Iš kur atsiranda šešėliai?

• Iš vaikystės patirčių, kai buvome mokomi, kad „taip negalima“, „tu blogas“, „nebūk silpnas“.

• Iš traumų, kurias buvome priversti ištverti vieni – ir išgyvenimui reikėjo jų nejausti.

• Iš giminės ir kolektyvinių programų, kurios perduodamos per ląstelinę atmintį.

• Iš sielos kelionės – kartais šešėliai atsinešti ne iš šio gyvenimo, o kaip neišspręstos pamokos, kurias siela pasirinko perdirbti.

• Per pyktį mokomės savivertės.

• Per skausmą – empatijos.

• Per baimę – pasitikėjimo.

• Per kontrolę – atsidavimo.

Žemiau, mano šešėlių matrica.

Mano gyvenimo esmė · Ką aš čia veikiu · Geno Raktas 33

Mano gyvenimo esmė – gyventi mitinį gyvenimą.

Gyventi mitinį gyvenimą reiškia, kad eini savo unikaliu keliu, kuris svarbus tik tada, jei jis nuolat verčia tave augti, tobulėti ir paleisti tai, kas sena. Tu turi patirti gyvenimą pilnai. Pasinerti į gelmes ir pakilti į aukštumas. Išbandyti viską ir visus – per šviesą ir per šešėlį.

Tu gali per vieną gyvenimą pereiti daug gyvenimų.

Tavo kelias – ne saugus, o gyvas: tai malonumo ir skausmo, prieštaravimų ir nuotykių kelias.

Nesvarbu, ką konkrečiai veiki – svarbu, kad gyventum kaip herojė savo didžiojoje kelionėje.

Galiausiai sugrįši „namo“, bet tavopati kelionė yra tavopagrindinis tikslas.

Ir jei tavo gyvenimo pabaigoje niekas neprašys parašyti tavo biografijos, tai galbūt tu nevisiškai atsidavei šiam nuostabiam patyrimui...

Mano evoliucija · Ką aš mokausi šiame gyvenime · GK 19

Pats svarbiausias tavo gyvenimo mokymas – neatsiskirti nuo kitų žmonių.

Kadangi 19-oji dovana yra tavo evoliucinis kelias, tu negali pabėgti nuo materialių poreikių.

Dauguma tavo pagrindinių gyvenimo iššūkių bus susiję su materialiniu saugumu.

Tu turi išmokti būti jautri ne tik kitų, bet ir savo poreikiams.

Balansuoti tarp šių poreikių bus vienas didžiausių tavo iššūkių, bet tuo pačiu – ir tavo didžiausia dovana pasauliui. Yra viena svarbi tiesa, kurią tau verta visada prisiminti:

„Kol turi stogą virš galvos, maisto ir draugų – viskas, ko tau reikia, yra jau duota.“

Visa kita – prabanga. Jei laikysiesi šios perspektyvos, niekada neprarasi savo gyvenimo prasmės.

Mano švytėjimas · Kas palaiko mano sveikatą ir energiją · GK 2

Tavo gyvenimas – tai laiko jausmas.

Tavo kūne yra tam tikrų mineralų, kurie rezonuoja su visatos ritmais.

Dėl tavo smegenų chemijos tu visada jauti – kai esi tinkamoje vietoje, o kur – ne.

Kuo labiau susiderini su šiuo vidiniu intuicijos impulsu, tuo stebuklingesnis tampa tavo gyvenimas.

Tu ateini į vietas ir išeini iš jų tarsi pagal mistinį tvarkaraštį. Sakai reikiamus žodžius reikiamu metu – būtent tiems, kuriems reikia. Ir tai vyksta reikiamoje vietoje, reikiamu laiku.

Visa, ką darai, spinduliuoją jėgą, galią ir įtaką, nors tu net neturi apie tai galvoti.

Svarbiausia, ką turi išmokti – iš karto reaguoti į tuos slaptus kūno impulsus, kurie kviečia arba veikti, arba sustoti.

Mano tikslas · Kas mane giliai pripildo · GK 1

Tavo gyvenimas simbolizuoja kūrybinės evoliucijos jėgą.

Evoliucija niekada nežiūri atgal. Jai nerūpi senos formos. Jai nerūpi ir būsimos.

Evoliucijai svarbus vienas procesas – vesti iš tamsos į šviesą.

Toks ir tavo gyvenimas.

Todėl tau pravartu pamiršti, kur eini, ir atsiduoti vidiniam kūrybiniam impulsui, kuris pulsuoja tavyje.

Tu visada arba kuri, arba ilsiesi.

Tavo tikslas – perkelti pasaulio dalelę į grožio erdvę.

Tau nereikia daug galvoti apie savo gyvenimą – tai tik tolina tave nuo tavo kūrybinės galios.

Kuo mažiau žinai apie save, tuo geriau.

Nes kai tik kažką apie save supranti – tai jau paseno ir stabdo tavo kūrybą.

Mano kelias per šešėlius nebuvo lengvas – bet jis buvo tikras.

Šiandien vieną iš šio kelio etapų apibūdinčiau kaip amerikietiškų kalnelių ruožą: tai buvo kritimas į pačios tamsiausios esaties dugną ir pakilimas į dievišką esybę ir palaimos būseną.

Aš sutikau savyje pyktį, baimę, kaltę, kontrolę, pasimetimą. Sutikau ir tuos, kurie šiuos jausmus manyje pažadino.
Kaskart sutikusi žmogų, kuris pašviesdavo mano tamsą, sustodavau ir žiūrėdavau į tą veidrodį – nes jame matydavau savo sužeistą, traumuotą dalį, kuri tyliai sakydavo:

„Aš taip ilgai tavęs laukiau…
Paimk mane ant rankų.
Man šalta. Tamsu. Apkabink mane.“

Aš išeidavau iš tų santykių ar situacijų tik tada, kai žmogus nebešvietė man į tamsą. Ir tada ateidavo kitas, naujas žmogus, nauja scena, nauja dalis manęs.

Kiekvienas iš jų buvo mano mokytojas, pagalbininkas, atėjęs parodyti man dar vieną sielos kelio posūkį.

Kartais žiūrėti į savo šešėlį būdavo taip skaudu, kad bijojau tai pripažinti, bijojau priimti. Bet tik tuomet, kai išdrįsdavau priimti, skausmas mažėdavo ir tirpdavo.

Ir būtent per tai gimė sąmoningumas, šviesa, meilė.
Aš vis dar keliauju – bet dabar jau su atvira širdimi, nebekovodama su tamsa, o priimdama ją kaip dalį savęs.

Jei jauti, kad eini per savęs pažinimo, išlaisvinimo ar transformacijos kelią – tavo asmeninė šešėlių matrica gali tapti galingu vedliu. Ji padės tau pamatyti, kur slypi tavo šešėliai, kokios pamokos laukia, ir kaip vesti save (ar kitus) į šviesą.

Norėdama ją gauti, atlik 3 paprastus žingsnius:

1. Palik komentarą po šiuo tekstu – parašyk savo vardą, kad žinočiau, jog skaitai sąmoningai.
2. Pasidalink šiuo tekstu savo socialiniuose tinkluose, kad šviesa plistų.
3. Parašyk man el. laišką el.paštu: [email protected]  su šia informacija:

• Tavo gimimo data

• Jei žinai – tikslus gimimo laikas

• Miestas, kuriame gimei

 Gavusi visą informaciją, per 2 savaites tau atsiųsiu tavo asmeninę šešėlių matricą – unikalų žemėlapį, atspindintį tavo sielos šešėlius, dovanas ir kelią į šviesą.

Su meile, Daiva  💛

Rūkymas – tai ne apie cigaretes. Tai apie tai, ką slepiate giliai savo viduje !

Žmonės pradeda rūkyti ne dėl skonio ar nikotino. Priežastis dažniausiai slypi kur kas giliau – emociniuose skauduliuose, kuriems nebuvo vietos, kuriuos norėta užslėpti, nes jie nepatogūs, nes „aš jų nenoriu nagrinėti“.

Rūkymas dažnai prasideda tada, kai žmogus jaučia įtampą, nerimą, skausmą ar vienatvę, bet neturi saugios vietos tai išreikšti. Nėra su kuo pasikalbėti, o gal net jei ir yra – jis giliai viduje įsitikinęs, kad jo niekas neišgirs, nesupras ar nepriims.

Tai išmoktas būdas slopinti save.
Išmoktas būdas būti „geru“, „ramiu“, „neįkyriu“.
Išmoktas būdas neišsakyti to, kas iš tiesų skauda.

Dažnai žmonės, kurie pradeda rūkyti, vaikystėje ar paauglystėje patyrė emocinį atstūmimą, gėdą ar kritiką. Galbūt jie girdėjo, kad reikia tylėti. Kad pykti negražu. Kad neverta verkti. Kad reikia būti stipriam. Kad jei pasakysi tai, ką galvoji ar jauti – būsi pažemintas, išjuoktas arba ignoruotas.

Todėl vietoj to, kad kalbėtų – jie renkasi tylėti.
Ir kai viduje ima kauptis įtampa, kyla ranka – ne link žmogaus, o link cigaretės.
Ne tam, kad atsipalaiduotų, o tam, kad užčiauptų savo vidinį balsą.

Rūkymas tampa burnos užėmimu. Kad ji nekalbėtų. Kad neatsivertų tai, ko žmogus bijo pasakyti. Tai nėra sąmoningas sprendimas – tai gynybos mechanizmas. Taip veikia baimės.

Viskas, ką bandote nuslėpti, turi šalutinį poveikį – nori būti pripažinta. Ir jei reikės jus susargdinti, kad tai, ką slepiate, būtų pagaliau išgirsta – taip ir bus.

Rūkymas – tai būdas ištverti tą naštą, kurią giliai slepiate.
Tai būdas apsaugoti save nuo išorinio pasaulio – arba bent jau taip atrodo jums.

Bet tai tik iliuzija.

Cigaretė niekada neišgydys žaizdos, kurią nešioji savyje. Ji tik trumpam numalšins simptomą – bet paliks vidinę šaknį augti toliau.

Tavo siela nori kvėpuoti. Nori kalbėti. Nori būti išgirsta.
Ir tu gali tai padaryti – be dūmų šydo, be savęs slopinimo, be baimės, kad būsi netinkamas.

Kiekviena akimirka, kai renkiesi save – kai vietoj cigaretės atsisuki į savo jausmą, kai užduodi klausimą „ką aš dabar iš tikrųjų jaučiu?“ – tu gyji.
Tu sugrįžti į save. Į tą, kuris kažkada buvo nutildytas. Į tą, kuris dabar mokosi būti gyvas be gynybų.

Mesti rūkyti – tai ne tik mesti įprotį.
Tai pradėti iš tikrųjų kvėpuoti.
Tai pripažinti: Aš nusipelniau jausti, kalbėti, gyventi visą gyvenimą – ne pusę.

Ir jeigu dabar jauti šauksmą tai padaryti – neignoruok.
Galbūt tai pirmas kartas, kai tavo vidinis balsas pagaliau ryžosi kalbėti.

Jei tau reikia pagalbos, kaip atsisakyti priklausomybių, aš turiu gerą praktiką kuri padės tau suprasti kodėl tu rūkai.
Spustelėk čia

Su meile – Daiva 💛💨🕊️

Aukštos išminties ženklai, nesusiję su diplomais

Dažnai galvojame, kad tik žmogus su diplomu gali būti laikomas aukšto intelekto.
Tačiau iš tikrųjų išmintingą žmogų išduoda visai kiti dalykai:

🌿 1. Jie moka abejoti.
Kvailys visada šventai įsitikinęs savo teisumu ir nuolat ginčijasi.
Išmintingas žmogus abejoja, tikrina faktus, ieško šaltinių, patikslina informaciją.
Jis netgi pasiruošęs pakeisti savo nuomonę, jei pamato, kad klydo.

🌿 2. Jie užduoda netikėtus klausimus.
Ne tam, kad pasirodytų, o todėl, kad nori prasibrauti iki pačios esmės.
Jie kasa giliai, ieško tikrosios tiesos, žvelgdami keliais žingsniais į priekį.

🌿 3. Jie kalba paprastai.
Tikra išmintis nevynioja minčių į sudėtingus žodžius.
Išmintingas žmogus kalba aiškiai, suprantamai, be dirbtinio „žodyno demonstravimo“.

🌿 4. Jie moka tylėti.
Išmintingi žmonės žino: kuo daugiau klausaisi, tuo daugiau supranti.
Tyla jiems – ne silpnumas, o išminties stiprybė.

🌿 5. Jie nesiginčija tam, kad laimėtų.
Beprasmiški ginčai – tai tik energijos švaistymas.
Išmintingi žmonės diskutuoja tam, kad suprastų, o ne tam, kad dominuotų.

O kuris esate jūs? 🌟

Su meile,
Daiva 🌷

Patikėsi – pamatysi. Ir jokiu būdu ne atvirkščiai !

Šiandien aptikau straipsnį viename portale, kuriame rašoma, kad „keli zodiako ženklai turi magiškas galias“. Ir žinot ką? Nuoširdžiai – net nepykau. Bet nusijuokiau. Kodėl? Nes tai dar vienas pavyzdys, kaip siaurai dažnai suvokiamas žmogus. Tarsi mūsų vidinė galia būtų kažkoks loterijos prizas: pasisekė – gavai, nepasisekė – esi „paprastas mirtingasis“.

Taip nėra. Noriu pasakyti labai aiškiai – magija nėra privilegija. Ji nepriklauso nuo tavo horoskopo, amžiaus, lyties ar įsitikinimų. Magija – tai mūsų visų prigimtis. Tai mūsų autentiškumas. Magiškas yra kiekvienas žmogus, kuris išdrįsta gyventi taip, kaip jaučia. Kuris nebijo savo kūno, emocijų ir vidinio žinojimo. Magija pasireiškia ne per triukus, o per tikrumą – kai žmogus leidžia sau būti tuo, kas jis iš tiesų yra. Būti tokiu, kokiu jis gimė.

Žmogus – tai ne tik kūnas. Jis turi sielą, sąmonę, subtilų energetinį lauką. Jis jaučia ne tik fizinius pojūčius, bet ir vibracijas, nuotaikas, neregimąsias sroves. Mes dažnai tai nutylime, nes nuo pat vaikystės mus mokė prisitaikyti, tylėti, būti „kaip visi“. Buvimas kitokiu buvo lygus pavojui: tave gali atmesti, iš tavęs gali pasijuokti, gali pasakyti, kad su tavimi kažkas ne taip.

Ir tai įsirėžė taip giliai, kad net užaugę bijome savo tikrosios šviesos. Bijome išsiskirti, bijome būti jautrūs, nes tai gali atrodyti silpna. Bet iš tikrųjų – būti tikru yra stipriausia, ką galime padaryti. Būti jautriu, gyvu, jaučiančiu – tai ne trūkumas, o galia.

Ilgą laiką aš pati slėpiau savo jautrumą. Kai kalbėdavau iš širdies, man sakydavo, kad esu per jautri. Kai pasitikėdavau savo intuicija, girdėdavau: „tau tik atrodo“. Kai jausdavau stipriai – man siūlydavo „nustoti dramatizuoti“. Ir aš bijojau, kad jei parodysiu save tikrą – mane vėl atmes, sužeis, kaip kadaise. Tai buvo ne tamsos, o šviesos baimė. Baimė būti tuo, kuo gimiau būti.

Tačiau šiandien aš gyvenu kitaip. Aš nebebijau savo šviesos. Aš supratau, kad mano šviesa – tai jautrumas, gebėjimas matyti ir jausti giliau, kūno reakcijos, kurios ateina anksčiau nei žodžiai. Mano šviesa – tai gebėjimas būti be kaukių. Ir aš nebenoriu nei prisitaikyti, nei tylėti. Man nebereikia leidimo būti savimi.

Aš žinau, kad kai kalbu – tai veikia. Kai pasidalinu – tai grįžta per patirtį. Nes mano žodžiai – tai ne tik garsai, tai vibracija. Aš esu ta, kuri kuria savo realybę. Ne teoriškai, o kasdien – per žodžius, jausmus, mintis ir pasirinkimus.

Ir kai skaitau tokius straipsnius, kuriuose magija priskiriama keliems žmonėms ar ženklams, norisi garsiai pasakyti: magija – tai būti savimi. Tai nereiškia būti tobulu. Tai reiškia būti tikru. Drąsiai, tyliai, švelniai ar ryškiai – bet taip, kaip tau iš tiesų yra. Ir kai tu toks esi – tavo energija kuria. Tavo buvimas tampa gyvu signalu kitiems: „ir tu gali“.

Aš tikiu, kad visi tai galim. Kad jausti savo magiją, reikia išmokti valdyti savo ego. Po tokios transformacijos magiją matysite visur – ir kėdėje, ir paveiksle, ir net pilkame cepeliniškame danguje... Nes ši Visata, šis pasaulis yra stebuklingas – kaip ir žmogus. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir turi visas Kūrėjo savybes.

Ir tai veikia taip: patikėsi – pamatysi. Ir jokiu būdu ne atvirkščiai.

Daiva  ☀️

Savaitės dienos pagal planetas – jų energijos

🌙 Pirmadienis – Mėnulio diena Planeta: Mėnulis Energija: jausminga, emocinė, svajinga, intuityvi, lėta Tema: vidinis pasaulis, intuicija, motinystė, emocinis išsivalymas, sapnai Puiku: meditacijoms, intuicijos stiprinimui, kūrybai, vandens praktikoms Atsargiai: per didelis jautrumas, nuotaikų kaita Tinka: ramybė, jausmų išraiška, savęs klausymasis	🔥 Antradienis – Marso diena Planeta: Marsas Energija: aktyvi, ugninga, veržli, kartais konfrontacinė Tema: veiksmas, drąsa, sprendimai, ribos, apsauga Puiku: pradėti, išdrįsti, sportuoti, tvarkyti reikalus Atsargiai: impulsyvumas, pyktis, skubėjimas Tinka: energijos iškrovimui, drąsiems sprendimams	🌌 Trečiadienis – Merkurijaus diena Planeta: Merkurijus Energija: greita, komunikacinė, intelektuali, judri Tema: bendravimas, rašymas, mokymasis, žinios, verslas Puiku: susitikimams, žinučių siuntimui, mokymuisi, projektų planavimui Atsargiai: paviršutiniškumas, išsiblaškymas Tinka: bendravimui, planavimui, informacijos perdavimui
💰 Ketvirtadienis – Jupiterio diena Planeta: Jupiteris Energija: išplėsta, gausi, mokanti, filosofinė Tema: augimas, išmintis, gausa, dvasiniai ryšiai, aukštesni mokymai Puiku: vizijoms, pinigų temoms, dvasiniams pokalbiams, plėtrai Atsargiai: išlaidumas, per didelis optimizmas Tinka: dvasinėms praktikoms, gausos manifestavimui	💕 Penktadienis – Veneros diena Planeta: Venera Energija: meilės, grožio, harmonijos, moteriška Tema: santykiai, estetika, kūnas, malonumai, kūryba Puiku: pasimatymai, masažai, savęs puoselėjimas, menas Atsargiai: per didelis noras įtikti, prieraišumas Tinka: meilės ritualams, kūrybai, grožio šventei	🪐 Šeštadienis – Saturno diena Planeta: Saturnas Energija: struktūruojanti, gili, karmine prasme svarbi Tema: atsakomybė, protėvių energijos, ribos, įsipareigojimai Puiku: gilinimuisi, tvarkymuisi, paleidimui, protėvių temoms Atsargiai: sunkumas, griežtumas, perdėta savikritika Tinka: valymui, paleidimo ritualams, rimtiems apsisprendimams
☀️ Sekmadienis – Saulės diena Planeta: Saulė Energija: spindinti, saviraiškos, stipri, tapatybės Tema: asmeninė galia, širdies šviesa, džiaugsmas, sąmoningumas Puiku: energijos stiprinimui, planavimui, šventimui Atsargiai: ego perteklius, noras dominuoti Tinka: šviesos meditacijoms, asmeninei vizijai, širdies spindesiui

Ir kas per velns, ta meilė yra !

Kai susitinka vidus ir išorė: tikrosios moters ir vyro energijos santykiuose

Santykiai poroje – tai ne pareigų pasiskirstymas, ne vaidmenų žaidimas ir ne kontrolės žaidimai. Tai gyvas, nuolat kintantis energetinis mainas tarp dviejų žmonių, kurie sąmoningai pasirenka augti vienas šalia kito. Tikri santykiai gimsta tada, kai du suaugę žmonės renkasi ne imti, bet dalintis – jausmais, dėmesiu, laiku, buvimu. Santykiai – ne apie tai, ką gaunu. Jie – apie tai, ką duodu.
Tu man šypseną – aš tau šypseną. Ir jau turime dvi mūsų šypsenas vietoj vienos.
O kai jų daug – mes turime daug ne tik šypsenų, bet ir bendrų kelionių, siekių, tikslų, patirčių ir rezultatų.
Tai ne kaupimas – tai energijos mainų dalinimosi stebuklas.

Moters ir vyro energijų prigimtis – Vidus ir Išorė

Moteris, būdama tikroje moteriškoje energijoje, yra intravertiška. Jos jėga slypi viduje – tai intuicija, jausmas, gebėjimas girdėti neregimą ir pajausti tai, kas dar nepasakyta. Ji kuria vidinę erdvę, kurioje gimsta gyvybė, kūryba, švelnumas.

Tačiau kad moteris galėtų išbūti moteriškoje būsenoje – ji turi jaustis saugi.
Kad jaustųsi saugi – ji turi pasitikėti vyru.
O kad galėtų pasitikėti – vyras turi tai parodyti per veiksmus, o ne tik žodžiais.

Kai moteriai liūdna – jis šalia.
Kai ji pasimetusi – jis laiko ją ramiai.
Kai ji įsitempusi – jis ją nuramina, o ne kritikuoja.
Moteris yra emocija – o tik brandus vyras gali priimti tą emociją ne kaip trukdį, o kaip kvietimą į gylį. Tik tada moteris gali jam atsiverti visa širdimi – be kaukių, be kontrolės, besąlygiškai.

Vyras, būdamas tikroje vyriškoje energijoje, yra ekstravertiškas. Jo jėga eina į išorę – tai veiksmas, kryptis, logika, sprendimas. Jis eina per gyvenimą tarsi per dykumą – ieškodamas prasmės, krypties ir to, kam gali atiduoti save.

Ir kai šios dvi energijos susitinka ne kaip priešingybės, o kaip papildančios dalys, gimsta šventas balansas.

Vidus susitinka su išore.
Intuicija – su logika.
Jausmas – su veiksmais.

Tai – ne kova, tai vyriškos ir moteriškos energijos šokis.
Ne konkurencija, o sujungimas.
Ir tik tuomet prasideda tikra partnerystės alchemija.

Ką moteris duoda vyrui?

Moteris duoda ne tik švelnumą ar seksualumą – ji duoda gyvybinę energiją. Ji įkvepia, augina, tikėjimu užpildo. Būdama šalia, ji tarsi kvėpuoja vyru – per ją vyras jaučiasi matomas, vertas, gyvas.

Moteris duoda:

• Širdį – jautrią, gyvą, nesumeluotą.

• Įkvėpimą – kuris kelia vyrą virš paties savęs.

• Ramybę – kuri neša gydančią tylą.

• Tikėjimą juo – net kai jis pats savimi netiki.

• Erdvę būti – saugią, be reikalavimų.

Tačiau visa tai yra dovana, o ne savaime suprantamas dalykas. Jei vyras tai priima, bet nesupranta, nevertina to ką gauna – jis gali manyti, kad tai jo paties augimas. Tada vieną dieną jis ištaria:
„Aš jau užaugau. Dabar manęs tavęs nereikia.“

Ir čia moters širdis sužeidžiama. Ji augino ne tam, kad būtų palikta. Ji kūrė bendrumą, o ne būti tramplinu kito šiuoliui. Tai vieta, kur dažnai prasilenkia vertybės.

Ką vyras duoda moteriai?

Vyras duoda ne tik pinigus ar saugumą. Tikras vyras duoda buvimą, pasirinkimą, nuoseklumą.

Jis duoda:

• Pagarbą – ne žodžiais, o veiksmais.

• Laikymą – kai moteriai sunku, kai ji verkia ar supyksta.

• Stiprybę – ne dominavimu, bet šaknimis.

• Girdėjimą – kai ji kalba ne protu, o širdimi.

• Vertinimą – kai jis mato jos duodamą meilę ne kaip pareigą, o kaip dovaną.

Kai vyras renkasi moterį iš širdies, o ne iš reikalo, ji žydi. Yra posakis- pažiūrėk į moterį ir pasakysi koks jos vyras.

 Santykių esmė – ne duoti ar gauti, o kurti kartu

Tikri santykiai prasideda ten, kur baigiasi išskaičiavimai: kas kiek įnešė, kas ką padarė. Jie prasideda nuo klausimo:
„Kaip aš galiu būti šalia tavęs tikras, be kaukės ?“
„Kaip aš galiu būti su tavimi tikra, be kaukės ?“

Santykiai – tai ne kompromisai. Tai sąmoningas pasirinkimas eiti per gyvenimą šalia žmogaus, kurio neketini pakeisti, bet nori matyti augant. 

Moteris – ne šešėlis, o šviesa

Moteris neturi tapti mažesnė, kad vyras šalia jos jaustųsi didesnis. Ji ne tam, kad būtų fone. Ji tam, kad šviestų. Ir tas, kuris turi dvasines akis – tą šviesą pamatys. Nebijos. Neįskaudins. Neatsitrauks.

O moteris visada turi justi:

„Ar jis pas mane ateina todėl, kad nori būti su manimi?
Ar todėl, kad aš jam patogi?“

Tarp šių dviejų jausmų – visas skirtumas tarp tikros partnerystės ir emocinio naudojimo.

 Ir pabaigai...

Jei tu, kaip moteris, jauti, kad dovanojai, auginai, bet buvai palikta – žinok, tai ne tavo kaltė. Tai tavo jėga. Tu esi ta, kuri augina. Bet, atmink, nuo šiol – tik tuos, kurie vertina. Kurie renkasi eiti kartu, o ne pasiimti ir dingti.

Jei tu, kaip vyras, matyk moterį šalia savęs – girdėk ją ne ausimis, o širdimi. Ji tavo veidrodis. Ji bus tavo jėgos šaltinis, jei pasirinksi tai matyti, girdėti, priimti ir palaikyti.

Tikra partnerystė – ne tai, ką vienas duoda kitam,
o tai, ką mes kuriame, kai esame kartu.
Tai buvimas tame pačiame lauke, su pagarba, šiluma, ir nuoširdumu.
Ir tai – šventa.

Daiva   💙+💛

Kaip neįsitraukti emociškai ir nešvaistyti savo energijos !

Kaip neįsitraukti emociškai ir  nešvaistyti savo energijos !

1. Nežiūrėk ten, kur tavo siela netrokšta augti.
Ne kiekvienas vaizdas vertas tavo akių.
Ne kiekvienas žmogus vertas tavo dėmesio, energijos ir stebėjimo.
Jei tai tavęs neaugina – tavo energija nuteka kita kryptimi.

2. Žiūrėk į tai, kas tave augina.
Rinkis sąmoningai: žmones, kurie spindi, kurie kuria, kurie jau gyvena tame, ką tu jauti savyje, ką augini ar trokšti užauginti.
Stebėk su meile ir dėkingumu – tuomet tavo energetinis laukas pradės rezonuoti jų dažniu.

3. Tai reiškia pasirinkimą – ne pasyvų, o sąmoningą.
Viskas, ką skaitai ar stebi – įsileidi į savo aurą.
Klausk savęs: kas tu esi – auka ar kūrėjas?

• Kūrėjas renkasi informaciją sąmoningai – kaip statybinę medžiagą savo augimui.

• Auka įsitraukia į neigiamas emocijas ir atiduoda savo energiją.

4. Tu gauni tiek teigiamą, tiek neigiamą energiją – per tai, į ką žiūri.
Tavo žvilgsnis = leidimas energijai įeiti.
Tu gali tai sustabdyti. Tu gali tai nukreipti.
Tu gali rinktis žiūrėti tik į šviesą.

5. Empatija nereiškia ištirpti kituose.

• Jei įsitrauki emociškai į teigiamą informaciją, kuri tave augina – tu a ugi.

• Jei įsitrauki į neigiamą informaciją, kuri tavęs neaugina – tu lieki stovėti vietoje arba eini žemyn.

Tu gali matyti, bet neši tik tai, ką sąmoningai pasirenki priimti.
Ir kai esi šviesoje – net pasaulio skausmas tavęs neužgožia,
o tik švelniai prabyla, kad būtų gydomas per tavo buvimą.

Daiva  💗

Pamokėlė empatams: Kaip išmokti atsiriboti nuo kitų emocijų ir saugoti savo energiją

Pamokėlė empatams: Kaip išmokti atsiriboti nuo kitų emocijų ir saugoti savo energiją

Aš esu empatas. Kartais tai tampa tikrai sunku – nes jauti viską aplink. Ir ne visada tai naudinga.

Todėl šiandien noriu pasidalinti tuo, ką pati supratau ir išmokau.

🌿 Mokymasis atsiriboti

Empatams labai svarbu išmokti nesusitapatinti. Neįsitraukti į kitų žmonių dramas, emocines kovas ar pokalbius, kurie neturi nieko bendro su tavo siela. Tai nėra egoizmas – tai energetinė higiena.

Kai tik pradedi analizuoti, kas su kuo kalbėjosi, kodėl tas supyko, ar kam ten „nesekasi“, – jau pradedi leisti savo energiją į šonus.

Nereikia. Jei tavęs nekvietė, neik. Jei neprašė patarimo – neteik. Jeigu pokalbis tau neaktualus – tiesiog išjunk dėmesį. Aš tai vadinu „emocinė išjungtis“.

🌙 Kaip atrodo atsiribojimas?

Kai aš jaučiu, kad man tai nereikalinga – aš tiesiog neįsitraukiu. Galiu kažką pamatyti, išgirsti, net suprasti – bet emociškai neįeinu į tai. Praleidžiu per save ir paleidžiu.

Kartais tai atrodo taip, tarsi būčiau kosmose – atitrūkusi nuo visko. Ir žinot ką? Tai veikia.

Man nesvarbu, kuo gyvena mano kolegos, kas ką veikia. Man svarbu – mano praktika, mano energija, mano šeima. Tai ir yra esmė – ne iššvaistyti save ten, kur niekas neprašė tavo šviesos.

🔥 Svarbus suvokimas

Kai bandai kažkam kažką įrodyti ar aiškinti – švaistai savo energiją. Ne visiems reikia tavo tiesos. Ne visiems reikia tavo širdies. O jei bandai „keršyti“ – prisimink:

„Jei ruošiesi keršyti, iškask du kapus: vieną kitam, o kitą – sau.“

 (Autoriaus neprisimenu, bet žinutė stipri.)

🌸 Ir galiausiai...

Kuo daugiau būsi savimi, tuo mažiau norėsi kištis į kitų pasaulį. Laikyk savo šviesą savyje – ne viskas verta tavo įsitraukimo.

Daiva  💗

Pirma buvo Žodis

🌍 Koks buvo pirmasis žodis Žemėje?

Tai klausimas, kuris labiau primena šnabždesį iš senų laikų, nei konkretų atsakymą.Tikro atsakymo niekas nežino – jis seniai ištirpo kartu su pirmuoju žmogaus alsavimu.

🗿 Istoriškai (rašytinė kalba):

Pirmieji žinomi rašytiniai žodžiai yra iš:

Šumerų kalbos (apie 3100 m. pr. Kr.)

Vienas iš jų – „Kušim“ – galėjo būti žmogaus vardas (gal net buhalterio!). Taigi:

✍️ Pirmas užrašytas žodis galėjo būti: „Kušim“.

🕊️ Garsas prieš žodį:

Kai kurie tyrinėtojai sako, kad pirmasis „žodis“ buvo ne tiek žodis, kiek garsas. Galbūt:

„Ma“ – motina. „Ba“ – vaikiškas skiemuo. „Ha“ – kvėpavimas ar juokas. Tad pirmasis žodis galėjo būti tiesiog... „Mama“.

🔮 Dvasiniu lygmeniu:

Senosios tradicijos, tokios kaip Vedos, sako:

„OM“ buvo pirmasis garsas Visatoje – kūrinijos vibracija.

Lietuviškai tai būtų pirminė vibracija, kuri gimdė viską.

💫 Poetiškai, iš širdies:

Gal pirmasis žodis buvo: Meilė, po to Aš, dar vėliau Būti. O gal... tyla...

Tyla, kuri virto žodžiu. Žodis virto energija. Energija sukėlė vibraciją. Vibracija pabudo kaip šviesa. Šviesa nusileido kaip mintis.Mintis įsišaknijo kaip ketinimas. Ketinimas gimdė formą.Forma tapo kūnu. Kūnas ėmė kvėpuoti – ir gimė gyvenimas. Gyvenimas pradėjo stebėti save. Stebėdamas – jautė. Jausdamas – ieškojo. Ieškodamas – atrado meilę. O meilėje... visa grįžta į tylą. Ir šiandien, kai tu ištari OM, tu jungi šią grandinę atgal: nuo žodžio į tylą, nuo formos į esmę, nuo savęs – į Visumą. 🌿

Žodis – tai ne vien garsas. Tai vibracija, iš kurios gimsta viskas, tai šviesos dažnis, kuris gali ir sužeisti, ir išgydyti. Kai pasaulis buvo dar be formos, vibracija sukūrė šviesą, materiją, sąmonę. Todėl ir šiandien, kai žmogus ištaria žodį –jis siunčia signalą visai Visatai, o kartu ir į savo vidų.

Kaip žodis žeidžia

Nuo mažens girdime žodžius. Kai kurie švelnūs kaip glamonė, o kiti – tarsi nematomi peiliai, kurie įsirėžia į širdį.

„Nebūk savimi.“

„Tu man skolingas.“

„Būk gera, nes kitaip tavęs niekas nemylės.“

„Aš dėl tavęs paaukojau viską.“

Tokie žodžiai tampa vidiniais įsitikinimais. Mes pradedame gyventi ne savo gyvenimą, o tą, kurį už mus parašė kiti – per žodį. Kartais net ne ištartą garsiai, o perduotą per tylą, kaltę ar baimę.

Kaip žodis gydo

Ta pati jėga, kuri žeidžia – gali ir išlaisvinti. Kai žodis kyla ne iš skausmo, o iš meilės ir sąmonės, jis tampa raktu, atveriančiu sielos duris.

„Aš pripažįstu save.“

„Aš paleidžiu tai, kas man nebetarnauja.“

„Aš priimu savo kilmę, savo šaknis, savo tiesą.“

Toks žodis veikia kaip šviesos kodas, kuris perrašo senus įrašus – ne tik tavo pasąmonėje, bet ir giminės linijoje. Jis gydo net tai, ko nežinojai turinti. Nes žodis eina gilyn, iki pačių šaknų – ten, kur slypi protėvių skausmai, nutylėtos baimės, negyventi, o išgyventi gyvenimai.

Kodėl tai veikia

Žodis – tai vibracija. O vibracija – tai energija, kuri veikia čakras, kūną, jausmus. Kai kalbi sąmoningai, su meile – tavo žodžiai ne tik paleidžia, bet ir perkuria tave. Tai ne tik terapija. Tai – šviesos alchemija. Kurią gali praktikuoti kiekvienas, kuris pasiruošęs išgirsti savo tikrąjį balsą.

🌸 Pirma buvo žodis. Dabar jis tavo rankose.

Laikas kalbėti taip, kaip dar niekada nekalbėjai – iš širdies, iš tiesos, iš laisvės. Ir kai Tu tai darai – gyji ne tik Tu, bet ir visa tai, kas aplink tave..

Pasidalink savo mintimis, ką tau reiškią žodis ?

Daiva 💖

Žymos: #ŽodisGydo #DvasinisAugimas #Sąmoningumas #Vibracija #Energija #Įsitikinimai    

Mėnuli, man reikia pagalbos - kas aš ?

Kai ėjau savo sielos nubudimo keliu, daug rašiau. Atėjo laikas pasidalinti savo užrašais, patirtimi. Žemiau dalinuosi savo išgyventais aprašymais, labai prašau dalinkitės savo mintimis, nuomonėmis- bendraukime... Tam mums duotos ✨😊 akys, burna, ausys ir širdis 💖

Mėnuli, man reikia pagalbos - kas aš ?

Mano sielos nubudimo pradžių pradžia slypėjo daug anksčiau, nei aš tai suvokiau. Tuomet mane užklupdavo klausimai, kurie aidėdavo manyje lyg nesibaigiantis šnabždesys: Kas aš ? Kodėl esu čia ? Ką man daryti ? Ko noriu ? Kur einu ? Kas ten danguje ? Atsakymų neturėjau. Jie atrodė kaip paslaptis, paslėpta už storų rūko šydų, ir kuo daugiau apie tai galvojau, tuo giliau grimzdau į liūdesį. Aš ėjau į darbą, rodos toks ir turi būti gyvenimas... bet jaučiau kad aš ne čia, aš ne tai, yra kažkas tokio, ko aš nesuprantu - Kas ten giliau, manyje ??? Tai buvo liūdnas rudens vakaras – lapkritis. Šaltas, šlapias, tamsus. Tylos ir drėgmės prisotinta naktis. Aš išėjau pasivaikščioti, nežinodama, ką darysiu ar kur eisiu, tiesiog norėjau pabėgti nuo tų minčių, kurios gniaužė mano širdį. Tą naktį pirmą kartą pajutau kažką keisto – Mėnulis, tas tylus dangaus stebėtojas, traukė mane savo šviesa. Aš ėjau gatve, ašaroms tyliai bėgant skruostais, kol atsisėdau ant suoliuko. Virš manęs pilnatis, ryški ir rami, apgaubė mane savo sidabrine šviesa. Atsukusi veidą į Mėnulį, pradėjau kalbėti. Galbūt tai buvo malda, gal tiesiog verksmas, bet kiekvienas žodis liejosi iš mano sielos: – Mėnuli, būk mano mama. Parodyk man kelią. Papasakok, ko aš nežinau, ko nesuprantu. Man reikia tavo pagalbos… Aš pasiklydau. Tą akimirką, žvelgdama į pilnatį, jaučiau, kaip kažkas manyje keičiasi, tiksliau ramybė atsirado viduje... Aš nežinojau, kodėl Mėnulis mane taip traukia, kodėl jaučiausi jo globojama. Šiandien jau suprantu, mėnulis tai mano intuicija. Mėnulis man tapo tarsi vedliu, švelniu motinišku balsu, kuris vėliau padės man pereiti tamsą. Nuo to vakaro pradėjau jausti, kad esu ne viena, kad yra jėga, kuri mane girdi, net kai aš pati savęs negirdėjau. Šis vakaras tapo mano kelionės pradžia. Mažas žingsnis į sielos nubudimą, kurį vėliau lydėjo tamsioji sielos naktis ir ilgi, skausmingi vidiniai pokyčiai. Bet tuo rudens vakaru ant suoliuko, kalbėdama su Mėnuliu, aš pirmą kartą tikėjausi vilties...

Daiva  💖

Žymos: #Viltis #DvasinisAugimas #Sąmoningumas #KasAš #Vibracija #SielosKelias #SielosVedliai        

Empatija

Septyni empatijos tipai

Kai nubudo mano siela, man reikėjo išsiaiškinti kas aš, ką jaučiu, kodėl tai jaučiu ir ką su tuo galiu daryti...

1. Emociniai empatai

Jų dovana yra gebėjimas gilintis į kitų žmonių emocijas ir jas jausti taip, tarsi tai būtų jų pačių. Tai leidžia jiems suprasti kitus giliau, nei žodžiai galėtų išreikšti. Tačiau šis jautrumas gali tapti iššūkiu, nes emocinis empatas dažnai sugeria aplinkinių emocijas ir sunkiai atskiria jas nuo savųjų.

Kaip tai pasireiškia?

• Pajunta liūdesį, džiaugsmą ar pyktį vien būdami šalia žmogaus.
• Gali pradėti jaustis prislėgti, net jei neturi aiškios savo problemos.
• Gali būti puikūs klausytojai ir patarėjai, nes intuityviai supranta, ką žmogus jaučia.

2. Fiziniai empatai

Šie empatai turi jautrumą fiziniams simptomams, kurie pasireiškia tarsi „perėmimas“ iš kito žmogaus kūno. Jie gali jausti galvos skausmą, skausmą nugaroje ar kitus simptomus, nors patys jų neturi. Tai leidžia jiems greitai suvokti, jei kažkas kenčia.

Kaip tai pasireiškia?

• Jaučia skausmą ar diskomfortą būdami šalia sergančio žmogaus.
• Gali pajusti kitų žmonių įtampą kaip spaudimą savo kūne.
• Dažnai juos traukia gydomosios profesijos, tokios kaip masažo terapija ar medicina.

3. Gamtos empatai

Jų gili meilė ir ryšys su gamta suteikia jiems gebėjimą jausti gyvūnų, augalų ar net gamtos stichijų energiją. Jie gali jausti medžių „balsą“ ar suprasti gyvūno emocinę būklę.

Kaip tai pasireiškia?

• Gali jausti ramybę ar energiją būdami miške ar prie vandens.
• Turi ypatingą ryšį su gyvūnais – atrodo, kad jie intuityviai supranta juos.
• Jautriai reaguoja į gamtos pokyčius, tokius kaip audros, vėjai ar pilnatis.

4. Energetiniai empatai

Jų supergalia yra jausti aplinkos energiją ir jos pokyčius. Jie labai jautrūs vietų ar žmonių vibracijoms, gali pajusti diskomfortą erdvėje su negatyvia energija.

Kaip tai pasireiškia?

• Pajunta, kai į kambarį įeina „sunkios“ energijos žmogus.
• Gali iš karto pastebėti, jei vietoje yra neigiama energija ar emocijų likučiai.
• Dažnai jiems reikia erdvės atsigauti nuo energetinių perkrovų.

5. Kognityviniai empatai

Šie empatai turi sugebėjimą suvokti kitų žmonių mintis ar įsitikinimus be žodžių. Tai tarsi natūralus „minčių skaitymas“, kuris leidžia jiems suprasti, ką žmogus galvoja ar jaučia, dar prieš jam tai pasakant.

Kaip tai pasireiškia?

• Žino, ką žmogus ketina pasakyti, dar prieš tai išgirdę.
• Lengvai perpranta žmonių ketinimus ir motyvus.
• Gali suprasti kitų požiūrį, net jei jis labai skiriasi nuo jų.

6. Dvasiniai empatai

Šie empatai turi ypatingą ryšį su dvasiniu pasauliu. Jie gali jausti angelų, protėvių ar kitų subtilių energijų buvimą. Jie jaučia, kad juos veda aukštesnė jėga, ir patiria dvasinius pasireiškimus.

Kaip tai pasireiškia?

• Gali jausti dvasinę energiją vietose ar tarp žmonių.
• Patiria sapnus ar vizijas, susijusias su dvasiniu vadovavimu.
• Jaučia stiprų ryšį su subtiliais pasauliais, kurie padeda jiems priimti sprendimus.

7. Intuityvūs empatai

Jų intuicija yra tokia gili, kad jie gali suprasti situacijas ar žmonių motyvus be aiškios logikos. Jų vidinis „žinojimas“ leidžia jiems veikti greitai ir tiksliai, net jei jie negali paaiškinti, iš kur tai žino.

Kaip tai pasireiškia?

• Pajunta, kas yra „tiesa“, net jei neturi faktų tai pagrįsti.
• Suvokia, kas slypi po žmogaus žodžiais ar veiksmais.
• Gali intuityviai priimti teisingus sprendimus.

Kiekvienas empatijos tipas turi savų unikalių savybių ir iššūkių. Jei manyje gyvena kelių tipų savybės, tai rodo gilų jautrumą ir įvairiapusį pasaulio suvokimą. Svarbiausia – išmokti subalansuoti šiuos gebėjimus ir apsaugoti save nuo pervargimo, išlaikant vidinę harmoniją. 🌟

Daiva  💖

Žymos: #VisatosDėsniai #DvasinisAugimas #Sąmoningumas #Empatija #Vibracija #SielosKelias #Harmonija